Kelios mintys ir įspūdžiai po apsilankymo Molėtuose, kur vyko masiškiausias po Antrojo pasaulinio karo nužudytų žydų minėjimas.
Labiausiai įsiminė miesto Mero S. Žvinio kalba, prie kurios, neabejoju, ranką pridėjo dramaturgas ir jautrios sielos molėtiškis. Kalbą, beje, meras perskaitė ne kaip biurokratas, o kaip žmogus. Ties ta vieta, kurioje jis tiesiai šviesiai pasakė, kad vietos žydus žudė jų kaimynai lietuviai, pravirko dangus. Keli lietaus lašai. Pažvelgiau ton pusėn, kur stoviniavo keli politikai, kurie neseniai viešai postringavo, kad suvarymas į getus tebuvo laikina izoliacija, kad generolas Vėtra nekaltas, o kaltos aplinkybės, greta stoviniavo istorikas, kuris, pasiteiravus apie Škirpos ir LAF antisemitizmą, geriausiu atveju imdavo mikčioti. Dangaus ašaros gailėjosi ir jų – absoliučios mažumos didelėje minioje. Gal dangui ir tos saujelės pagailo, pagalvojau. Ir saujelė, ir minia po mero kalbos pamatė, kad tiesą sakyti nėra jau toks baisus dalykas – pasakei, ir tiek. Nieko neįžeidei, pasaulis po kojom neapvirto ir neišvarė iš partijos. Niekam ir nieko neaptarnavai pagal užsakymą – apsivalei, ir kitiems padėjai apsivalyti. Ir neskambėjo tas lyg atsiprašymas - kad gailmasi todėl, nes bendrapiliečiai. O jei ne bendrapiliečiai, o šiap žmonės, nejaugi negaila?
Buvo suplūkusi, ko gera, per pastarąją savaitę ne vieną tūkstantį kilometrų į panašius minėjimus sukorusi Lietuvos Žydų bendruomėnės pirmininkė, kuri ne be reikalo priminė, kad tokių dėmesio nesulaukiančių vietų Lietuvoje daugiau nei 200, suplūkę ir rabinai, keliaujantys jau savaitę iš vieno minėjimo į kitą ir palydintys juos Elmale Rachamim ir Kaddish maldomis. Nenuilstantis nuo kelionių stovėjo ir kalbėjo ir Izraelio ambasadorius, kuris, manau, Lietuvos provinciją jau pažįsta geriau nei mes patys. Organizatoriai, nuveikę didžiulį darbą ir sukūrę nedidelį stebuklą. Viskas buvo gerai.
Ko turėtume pasimokyti? Tik vieno – visos be išimties vietos turi sulaukti dėmesio. kad ir be aukštų svečių. kad ir be tiesioginės TV transliacijos. Negerai, kai žinai, kad greta kokio bažnytkaimio prie panašios duobės net žvakės nėra kas uždega. Ką daryti? Vietos bendruomenės turi perimti tokias iniciatyvas ir rengti tokius minėjimus, Tegu juose būna tik keli žmonės. kelios dešimtys ar keli šimtai. bet tik taip pagerbsime kiek-vie-ną nužudytą sielą.
Nefotografavau nieko tol, kol nepamačiau ant masinės duobės krašto sėdinčius ir žaidžiančius du vaikučius. Kai jie išaugs ir mums nebereikės tiesioginių transliacijų, jie čia ateis. Galbūt tik dviese. Padės akmenuką ir pasakys" kaip gaila, kad taip nutiko". Bet tų vaikučių neišauklės jokie minėjimai. nei masiniai, ne mažiau lankomi. Juos tokius išauklėti gali tik mokykla. Jei į jos curricullum sugrįš istorija be išplėštų ir saujelės žmonių tebesaugomų lapų. Tikiu, kad tas laikas neišvengiamai priartėjo.
Tebūnie lengva žemė visiems Lietuvos žydų bendruomenių žydams, kurių netekome taip greitai, kurie taip lengvai buvo pamirštio, kurių žūties ir gyvenimo istoriją, tokią, kokia buvo, nuo mūsų buvo mėginama nuslėpti. Kaip sako mano Tėvas, „nužudytieji tebesikalba su mumis“. Jie ir neleis melui nugalėti tiesą, o užmarščiai nugalėti atmintį.