![]() |
LR Seimas (fotografas Norbert Tukaj) |
Spalis Lietuvoje bus rinkimų mėnuo – du sekmadienius rinksimės prie balsadėžių, spręsdami, kas bus mūsų tautos atstovai. „Bernardinai.lt“ jau nemažai dėmesio skyrė partijų programų ir perspektyvų analizei, o dabar siūlome pažvelgti į tai, ką lemia Seimo rinkimų sistema ir ką pakeistų įvairios transformacijos, apie kurias daug kalbama.
Modelis – hibridinis
Lietuviškoji rinkimų sistema derina mažoritarinės rinkimų sistemos, kurioje balsuojama už atskiras asmenybės vienmandatėse rinkimų apygardose, ir proporcinės, kurioje rinkėjai balsuoja už partijų sąrašus, bruožus.
71 Seimo narys renkamas vienmandatėse rinkimų apygardose. Neseniai buvo peržiūrėtos jų ribos, kad visose būtų kuo vienodesnis rinkėjų skaičius, tad visiems būtų naudinga pasitikrinti, kokioje apygardoje balsuos. Tai padaryti galima Vyriausiosios rinkimų komisijos interneto svetainėje. 70 Seimo narių renkami daugiamandatėje rinkimų apygardoje, kur rinkėjai gali pasirinkti sąrašą ir paskirti penkis pirmumo balsus to sąrašo kandidatams.
Kokią politinę dinamika sukuria lietuviškoji sistema? Viena vertus, ji riboja politinių naujokų sėkmę. Dauguma naujokų – (ypač tai pasakytina apie praėjusius dvejus rinkimus: 2008-ųjų, kai sėkmingai pasirodė „Tautos prisikėlimo partija“ ir 2012 m., kai į Seimą pateko „Drąsos kelias“) savo šlovės sulaukė tik dėl sėkmingo pasirodymo daugiamandatėje apygardoje. Vienmandatėse apygardose „Drąsos kelias“ į antrąjį turą prasimušti sugebėjo tik 9 apygardose Vilniuje ir Kaune, tačiau antrame ture visas dvikovas prieš Tėvynės sąjungos (TS-LKD) kandidatus pralaimėjo. „Tautos prisikėlimo partija“ (TPP) per vienmandates apygardas iškovojo vos tris mandatus – Alytaus mieste ir rajone bei Panevėžio vakarinėje apygardoje. Jeigu rinkimai būtų vykę tik proporcine sistema, veikiausiai TPP būtų iškovoję apie 30 mandatų (priklausomai nuo skirtingų proporcinės sistemos versijų).
Kitas svarbus teigiamas aspektas – mažėja parlamento fragmentacija. 2012 m. Seimo rinkimai buvo gana sėkmingi pavieniams be partijų paramos į parlamentą patekusiems asmenims. Tačiau jeigu dar daugiau vietų būtų paskirstoma balsuojant už asmenybes, nepriklausomų kandidatų skaičius veikiausiai išaugtų. Iš principo tai nėra blogai, nes palengvina galimybes eiliniam Lietuvos piliečiui patekti į parlamentą, tačiau parlamento veiklai didesnis frakcijoms nepriklausančių asmenų skaičius kenkia.
Be to, jau ir dabar tai, kad 71 parlamentaras yra išrinktas vienmandatėse apygardose, valstybės biudžeto svarstymus paverčia intensyviu antklodės tampymu į savo pusę, mėginant išpešti maksimalią finansinę naudą savo apygardai. Jeigu visi 141 Seimo nariai būtų „pririšti“ prie atskirų apygardų, tai dabartinės politinės kultūros kontekste kai kuriais atvejais gerokai apsunkintų racionalių sprendimų priėmimą.
Taigi, dabartinė rinkimų sistema veikia kaip blokatorius populistiniams viendieniams projektams ir riboja politinių jėgų fragmentaciją.
Seimo narių skaičius
Kiek Lietuvai reikia Seimo narių? Paklausius diskusijų galima girdėti, jog nereikia visai, reikėtų mažinti bent per pusę ar bent jau iki „Darbo partijos“ (DP) siūlomų 111. Daugelis palaikančiųjų atkreipia dėmesį į emigracijos mastus.
Politologinių diskusijų šiuo klausimu daug nėra, bet vienas iš kartais pateikiamų receptų yra toks – iš gyventojų skaičiaus reikia ištraukti kubinę šaknį. Statistikos departamentas savo metodika apskaičiavo, kad lietuvių beliko vos 2 866 935. Ištraukę kubinę šaknį gauname 142 – vienu daugiau, negu yra dabar.
Diskusijose retai vartojamas argumentas, jog mažesnis Seimo narių skaičius reiškia ir tai, kad vienas Seimo narys atstovauja dar didesnei žmonių grupei, o juk ir taip retas lietuvis jaučiasi turintis ryšį su savo išrinktu parlamentaru.
Lyg tyčia, labai panašaus dydžio valstybių Europos Sąjungoje, su kuriomis galėtume pasilyginti parlamentarų skaičiumi, nėra. Po daugiau nei 4 milijonus gyventojų turinčios Airija ir Kroatija renka atitinkamai po 158 (žemuosiuose rūmuose) ir 151 parlamentarą. Apie du milijonus gyventojų turinčios Slovėnija ir Latvija – atitinkamai po 90 (žemuosiuose rūmuose) ir 100 tautos atstovų. Europiniame kontekste Seimo narių skaičius gali atrodyti ir didokas, tačiau labai iš bendro konteksto neišsiskiria.
Be to, stokojama rimtos diskusijos apie tai, kaip Seimo narių skaičiaus sumažinimas paveiktų jo darbo kokybę – šią idėją keliančios partijos paprasčiausiai pataikauja viešajai nuomonei. Galiausiai, ar būtinai 111 ar 71 išrinktasis reiškia, kad kelias į parlamentą užsivers tiems, kurie to mažiausiai verti?
Berantonio projektas
Vienas iš nedaugelio labiau išplėtotų reformų projektų buvo 2013 m. Teisingumo ministerijos pasiūlymas.
Prieš keletą metų teisingumo ministras Juozas Bernatonis pateikė naują Seimo rinkimų projektą. Seimo narių skaičius liktų tas pats – 141, tačiau šalis būtų padalinta į 10 daugiamandačių apygardų, kuriose pagal gyventojų skaičių būtų renkama nuo 38 (Vilniuje) iki 5 (Tauragė). Tokia sistema nėra dviračio išradinėjimas, ji primena Lenkijos, Estijos, Japonijos sistemas.
J. Bernatonio teigimu, sistema parengta pagal Estijos modelį. Tačiau Estijos modelis veikia taip, jog yra tam tikra kvota, kurią kandidatas turi surinkti priklausomai nuo to, dėl kokio mandatų skaičiaus kovoja politikai konkrečioje daugiamandatėje apygardoje. Rinkėjas atiduoda balsą už konkretų politiką, kuris išrenkamas tada, jeigu surenka reikalingą kvotą. Dauguma mandatų šiuo būdu nepaskirstomi, todėl likę mandatai skiriami partijoms, kurios nacionaliniu lygmeniu surinkusios 5% balsų pagal Victoro D‘Hondto sistemą, tad šiuo atveju veikiau tik sudaroma balsavimo už asmenį, o ne partiją iliuzija. Daugiau apie estiškos sistemos trūkumus galima skaityti Mažvydo Jastramskio komentare. Visgi panašu, kad dabar tokių planų atsisako patys socialdemokratai – šios nuostatos rinkimų programoje nėra.
Darbo partijos pažadai
Šių metų Seimo rinkimų programose daugiausia dėmesio Seimo rinkimų reformoms skiria „darbiečiai“.
Darbo partija žada Seimo narius rinkti pagal proporcinę sistemą 3–7 vietų daugiamandatėse apygardose. Toks pasiūlymas iš principo nėra kažkuo ydingas, tačiau jam trūksta detalumo.
Įdomesni dalykai prasideda toliau: „Sumažinsime Seimo narių skaičių iki 111 (atsižvelgdami į mažėjantį gyventojų skaičių), jų atstovavimą susiesime su konkrečių administracinių vienetų gyventojais, sukuriant bendro atstovavimo ir sveikos konkurencijos aplinką.“
Proporcinė rinkimų sistema būtent ir atsieja kandidatą nuo konkrečių rinkėjų. Net jeigu jis ir yra išrinktas ne visą šalį apimančioje apygardoje, kandidatas tėra vienas iš atstovų, kuris gali pelnytai kalbėti apie tai, jog ne jis vienas atsakingas už tai, kad rinkėjai nesijaučia atstovaujami. Tad šis „darbiečių“ pažadas yra prieštaraujantis pats sau, nebent susiejimas su konkrečiu administraciniu vienetu kokiais nors tragikomiškais metodais – burtų keliu ar išrinktųjų susitarimu, kaip pasidalins globą ir atstovavimą apygardų ribose.
„Tvarkiečiai“ šaudytų sau į kojas
Daugelis kitų didžiųjų partijų savo programose Seimo rinkimų tvarkos pokyčių nenumato. Apie tai užsimena Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS) ir „Tvarka ir teisingumas“ (TT).
LLRA-KŠS žada Seimo narių skaičių mažinti iki 101. Tačiau įdomiausias dalykas – kompetencijos reikalavimai. Seimo nariais galėtų tapti tie, kurie turi patirties arba žinių apie valstybės valdymą. Todėl kandidatuoti į Seimą galėtų tie, kurie bent kartą buvo išrinkti į savivaldybės tarybą arba bent du kartus kandidatavo rinkimuose. Kuo pagrįsti tokie reikalavimai, galima tik spėlioti. Partijai tai būtų naudinga, nes dauguma jos kandidatų keliami iš Šalčininkų arba Vilniaus rajonų ir būtent turintys darbo savivaldybių tarybose patirties.
TT Seimo narių skaičių mažintų iki 71, visus juos rinktų vienmandatėse apygardose. Iš esmės tokia reforma būtų pati paprasčiausia – tiesiog būtų atsisakyta rinkimų daugiamandatėje apygardoje organizavimo. Paradoksalu, bet žvelgiant į 2012 m. „Tvarka ir teisingumas“ pagal tokią sistemą būtų iškovoję vos penkis mandatus, o po rinkimų būtų įtvirtintas TS-LKD ir LSDP dominavimas.
Reformas lemtų tik išskaičiavimai
Aišku yra viena – visas politines reformas, susijusias su rinkimų tvarka, lemtų tik politiniai išskaičiavimai. Tačiau, kaip rodo TT pavyzdys, tikėtina, jog partijos gali ne visiškai sėkmingai apskaičiuoti savo galimybes, kaip nutiko TS-LKD, kurios iniciatyva 2000 m. Seimo rinkimuose nebuvo antrojo turo vienmandatėse apygardose. Tai lėmė visišką sutriuškinimą ir vos ketvirtą vietą parlamente pagal mandatų skaičių.
Būtent todėl, kad rafinuotesni reformų variantai didina apsiskaičiavimo tikimybę, o lengviau įgyvendinami yra populistiniai ir kai kuriais atvejais, patiems populistams nenaudingi, vargu ar artimiausiu metu rinkimų sistema keisis. Dabar ji galbūt ir apsunkina eilinio piliečio kelią į Seimą, tačiau mažina fragmentaciją ir riboja vienadienių projektų įtaką.