„Ką reikėtų daryti?“ – nuskamba klausimas redakcijoje, kai kolega papasakoja apie susidariusius sunkumus santykiuose su kita institucija. Jie nepatenkinti mumis, mes nepatenkinti jais. Dažniausiai tie sunkumai tai – vieno nenoras duoti to, ko nori kitas. Bent jau taip mums atrodo. „Reikia kalbėtis“, – kiek pamąstęs atsako bendradarbis. Taip, teoriškai esame apie tai girdėję. Daug sunkiau tai įgyvendinti praktikoje. Man tai yra labai sunku.
Drįstu spėti, jog ne kartą ir ne du esame atsidūrę situacijoje, kai artimame būryje dalijomės nuoskaudomis ir priekaištais apie tai, ko kiti nepadarė ar ką padarė; ką kiti pasakė, ar ko nepasakė, nors privalėjo. Skundui visi draugiškai pritarėme. Labai retai, bet gal vis dėlto tenka susidurti ir su tokiais atvejais, kai vienas iš pašnekovų jūsų pasakojamą istoriją vis dėlto ima kreipti kita linkme. Ima abejoti jūsų pateikiamu įvykių priežastingumu arba atkreipia dėmesį į daugiau detalių, veikėjų, pašalinių veiksnių.
Istorija. Būtent.
„Mūsų smegenų neurobiologija veikia taip, kad kai įvyksta kažkas staigaus ir sunkaus – nemaloni bendradarbio replika, šiurpus jūsų vaiko mokytojos žvilgsnis, kivirčas darbe, nesėkmė, nusivylimas, širdgėla – jos išgalvoja istorijų apie tai, kas vyksta. Smegenys atpažįsta pasakojimo eigą“, – teigia Brene Brown, gal ne vienam pažįstama iš TED ar Pasaulinės lyderystės konferencijų. Anot mokslininkės, susidūrus su sunkiais išgyvenimais, mūsų smegenys trokšta gauti istoriją, o ją gavusios atsilygina mums chemiškai – padėkoja už tai. Manau, visiems aišku, apie ką eina kalba. Apie malonumą. Problemos subtilumas tas, kad, pasak Brown, mūsų smegenys mums atlygina bet kuriuo atveju, joms nesvarbu, ar istorija – tiksli ir teisinga.
Jeigu tai tiesa, tenka su ja susitaikyti ir tik viltis, kad kiti apie mus sukurs kiek įmanoma padoresnių istorijų... Gyvenimas iliuziniame pasaulyje turi savų privalumų ir trūkumų. Tačiau jeigu turite ambiciją siekti patvarių santykių savo šeimoje, darbo kolektyve ar bendruomenėje, tikriausiai norite žinoti, kaip ištrūkti iš šio circulus vitiosus. Ar tai įmanoma? Deja, nedažnai išgirsi gerą patarimą, kaip tai padaryti.
Didžiulio populiarumo sulaukusi knygų autorė (tokių kaip, „Didi drąsa“ ir „Netobulumo dovanos“), prisistatanti kaip „gėdos ir pažeidžiamumo“ tyrinėtoja Brene Brown yra socialinio darbo profesorė Hiustono universitete, konferencijų pranešėja, tinklaraštininkė ir vadovė. Pernai Lietuvoje vykusioje DVD Pasaulinėje lyderystės konferencijoje savo pranešime pristatė naujai ruošiamos knygos „Pakilti stipriam“ atradimų. Juos ji pritaiko lyderystės kontekstui, tačiau akivaizdu, kad tie patys dėsniai galioja visuose artimuose santykiuose.
„Kiek iš Jūsų, kurie esat vadovai, kada nors su kuo nors kivirčijotės? Ir tą akimirką, kai kivirčas baigiasi, Jūs savo galvose sukuriate ištisą istoriją apie tai, kas ką tik įvyko. Mes taip elgiamės“, – sako tyrėja. Šie pasakojimai turi geriečių ir blogiečių, pavojingų ir taikių žmonių. Tačiau, kaip žinome, istorijos, kurios turi ribotą kiekį duomenų ir kurias užpildome savo idealais bei tuo, kas mums vertinga, moksliniuose tyrimuose vadinamos konkrečiu pavadinimu: konspiracija. Konspiracija – tai riboti duomenys ir faktai, papildyti vertybėmis ir idealais. Ir tokias konspiracines istorijas nuolat kuriame visi mes.
O kas vyksta, kai, siekdami santykio su kitu, pasijuntame atstumti ir tada jaučiame pyktį. Pyktį? Ne, jaučiame gėdą.
Taip, mūsų tarpusavio santykiai dar ne Vidurio rytų krizės masto ir jų sukelti griuvėsiai nebado akių kaip belangiai bombų nudrožti namai Sirijoje, tačiau vidinė jų dinamika ta pati. Brene Brown kalba apie lemiamą akimirką, kuri nulemia, kas ims viršų: karas, kad ir šaltasis, ar taika?
Tarpinė erdvė
Ji tamsi. „Kai Jūs kažką pradedate ir esate pakankamai nutolę, kad galėtumėte apsisukti ir grįžti, tačiau tuo pat metu nematote šviesos tunelio gale? Kariuomenėje tai vadinama tašku, iš kurio negrįžtama atgal. Neturite pakankamai degalų grįžti atgal į oro uostą, iš kurio išskridote. Jūs galite skristi tik į priekį.“ Viską lemia tai, kaip žmonės elgiasi atsidūrę šioje vidurinėje erdvėje. Autorė čia kalba apie tikrą lyderį, tačiau iš esmės juk – apie atsakomybės prisiėmimą. „Buvimas toje erdvėje, kai negalite matyti prieky savęs ir nesate tikri, jaučiatės pakankamai vieni – štai vieta, kur gimsta lyderystė. Tada pasirodo drąsa.“
Sunkiausias dalykas yra tai, kad į šią erdvę galima patekti nesuskaičiuojamai dažnai ir vienodai sunkiai patirti visą situacijos svorį bei vienišumą. Tiesiog „patirtis mums suteikia truputėlį malonės, šnabždėdama: tau jau teko tai patirti, tau pavyks, tu gali. Tik tiek.“
B. Brown įvardija tris elementus, būdingus žmonėms, gebantiems atsitiesti po sunkių ir nepalankių patirčių: ištyrimas, kova ir perversmas. Moterys ir vyrai, kurie sugeba po nuosmukio pakilti, visiškai ištiria ir apgalvoja savo emocijas. Be to, jie visiškai supranta ir juos supančių žmonių emocijas. „Negalime nekreipti į tai dėmesio“, – įspėja autorė, juk emocijos diktuoja mūsų elgesį. „Norit pakeisti kultūrą? Norėtumėt matyti žmonių elgesio pokyčius? Geriau kalbėkite jų emocijoms. Nieko nepakeisite, jei bandysite kalbėti jų gebėjimui suprasti, jų mąstymui ar elgesiui pirmiau, negu jų emocijoms.“
Smalsumas ir daugybė klausimų yra geriausi lyderio įrankiai. „Niekad, būnant vadove, man nė kartelio neteko susidurti su ginču, kurio negalėčiau išspręsti sėdėdama priešais žmogų ir sakydama: padėk man suprasti. Smalsumas yra lyderystės karalystės valiuta. Mums reikia tapti smalsiems. Antrasis dalykas, mes privalome grumtis su emocijomis. Turime norėti eiti toliau ir drąsiai kalbėti apie tai, kas nepatogu.“
„Būdami lyderiais Jūs galite rinktis drąsą arba galite rinktis komfortą. Negalite turėti abiejų“, – sako pranešėja.
Kitas dalykas – ištyrimas. „Kažkas mane sutrikdė, leisk pažvelgsiu į tai. Nepaleisiu to vėjais. Nesiruošiu lipti ant kitų galvų. Nepratrūksiu pykčiu ant savo vaikų, kai grįšiu namo. Aš iš tikrųjų atkreipsiu dėmesį į tai, kas neduoda man ramybės. Antra, noriu grumtis su sunkiomis temomis; pasitikėjimas, gėda, pažeidžiamumas, dosnumas, tiesos sakymas. Esu pasiruošus jaustis nepatogiai.“
Paskutinis dalykas yra perversmas: „Kai visa tai tampa nusistovėjusia tvarka Jūsų gyvenimuose, namuose, darbe. Su savo komanda mes nuolat pradedame darbus klausimu: su kuo mums reikia kovoti šiandien?“
Mokslininkė neužmerkia akių prieš tikrovę, pasakydama akivaizdų dalyką, jog nėra garantijų, kad kitas progai pasitaikius atsispirs pagundai nepanaudoti atskleistos tiesos apie tave – prieš tave: „Pažeidžiamumo fizika yra labai paprasta. Jei esate pakankamai drąsūs, tikėtina, jog jums dažnai nepasiseks.“ Tačiau nesėkmė nėra blogiausias atvejis, nors visa kultūra bando mus įsprausti į kuo įvairiausių standartų diktatūrą. Brown liudija, jog nėra nieko pavojingiau kritikams bei cinikams ir baimės prekeiviams, nei tie iš mūsų, „kurie yra pasiryžę suklupti, suprasti, kas yra širdgėla ir nusivylimas. Nes mes išmokom, kaip atsikelti. Taigi mano palinkėjimas Jums, kad mes pasitikėtume vieni kitais ir rastume būdą atsitiesti, nes rizikuoti, manau, verta“, – sako tyrėja. Verta? Kodėl?
Brene Brown taip įvardina žmonių tarpusavio lūkesčius, kurie susikryžiuoja paslėpti po įvairiausio pobūdžio ir formų bendravimu: „Kai galvojame, kas yra tai, ko norime savo gyvenime, būdami vadovais, tėvais, draugais, bendruomenės nariais, aš žinau, ko mes norime. Žinau, nes aš esu tu. Visi esame vienodi.“ Tai tiesa, kurią derėtų dažniau prisiminti, kai nesugebame suprasti kito asmens motyvų. „Žinau ir dėl to, kad studijuoju tai, – tęsia Brown. – Norime daugiau meilės, intymumo, džiaugsmo, būti kažko dalis. Vienintelis kelias šių dalykų link yra per pažeidžiamumą. Privalome save parodyti ir būti matomi kitų, leistis būti pažinti kitų tam, kad turėtume ryšį vieni su kitais.“
Skamba kaip olimpinių pastangų vertas iššūkis. Kas ryšis jį priimti? Be to, ar tikrai ryšiai mums yra svarbiausi? Ar šis receptas – visada atneša rezultatų? Vargu: ne visada esame pasiruošę išgirsti, ne visada sugebame suprasti ar keistis. Kita vertus, pasaulio karas ir taika, anot būsimos šventosios Motinos Teresės, prasideda šeimoje, tai yra, kasdienybėje. Tad alternatyvų, sutikite, – nedaug.