 |
Sovietmečiu nebuvo sekso. Nebuvo ir psichinių ligų. Tiksliau – jų buvo, bet jomis sirgo visuomenės atstumtieji keistuoliai, kuriems jau nelemta nieko gyvenime pasiekti. Normalieji tokių problemų neturėjo. Tai atskiros atskirų žmonių bėdos, apie kurias kalbėti nebuvo verta. Todėl problema stigmatizuota ilgai. Nors dabar jau vis daugiau dėmesio skiriame psichologinėms problemoms bei psichiniams sutrikimams, tačiau didžioji dalis visuomenės iki šiol žiūri į sergančiuosius kreivai. Tai verčia juos bijoti tos savo dalies, kuri kenčia. O ką jau kalbėti apie dalinimąsi ar glaudesnį dialogą?
Turbūt visų išvardintų problemų variklis, slaptas katalizatorius, kartu pasekmė ir priežastis – Lietuvoje klestinti patyčių kultūra, kuri mus ragina pajuokti bet kokį kitoniškumą. Juk tai tiesiog kieta, tai apsaugo tave ir padaro grupės nariu. Niekas nenori išsiskirti ir nepritapti. Turi būti patogus visuomenei. Į tave turi būti lengva žiūrėti, lengva su tavim sutarti, o galiausiai lengva tave panaudoti. Turi būti gražus ir patrauklus. Grožio ir jaunystės kultas užvaldęs mūsų visuomenę. Galbūt esi storas, ryžas, ačkarikas ar tiesiog per aukštas kažkieno standartams – jau patenki į engiamųjų gretas. Taip pat ir per protingi, per tylūs, per kalbūs... Nes niekas neparuošia žmonių priimti kitoniškumą. Mus bando padaryti kuo normalesnius ir pritampančius. Ir mes tampame pernelyg užsidarę bei išsigandę skirtumų. Mokykloje turėtume mokytis priimti kitą – ar kitaip atrodantį, ar neįgalų, ar kitaip mąstantį, ar tiesiog turintį kitokią seksualinę orientaciją. Ta skirtumų baimė, deja, priverčia ir mus visus likti vidutiniokais bei neleidžia visiškai atsiskleisti. Tad mokykla turėtų būti ta vieta, kur būtų ugdomas supratimas apie kitoniškumą ir vykdomos patyčių prevencijos programos. Tačiau tokios programos Lietuva kol kas neturi. Deja.
Mes užsimerkiame prieš paauglius, kurie nešioja vien ilgarankovius marškinėlius, nes jų riešai nusėti randais. Mes juos vadiname nenormaliais ar dėmesio ištroškusiais. Net nesusimąstome, kaip žmogui turi skaudėti sielą, kad reikėtų žaloti savo kūną. Tavo kūnas tampa toks nejautrus gyvenimui, jog bėganti kraujo srovelė ir skausmas tampa vieninteliais draugais, leidžiančiais išgyventi, kažką jausti. Man tai atrodo visiškai normalu – kai tave kankina didžiulis skausmas, bandai surasti būdą jį nugalėti ir su juo kovoti. Tai nėra gerai, žinoma, bet nieko stebėtina, kad, vedami tokių sunkių išgyvenimų, mes linkstame į savižalą. Didžiulis skaičius žmonių nemyli savęs. Pamenu, mokykloje reikėjo atlikti apklausą gatvėje, kurios vienas klausimų buvo: „Ar norėtumėte būti kažkuo kitu?“. Visi sutikti žmonės atsakė teigiamai! Ką tai parodo? Mes esame labai nepatenkinti savo gyvenimais. Lietuvoje mes vaikštome surauktomis kaktomis ir drebančiomis rankomis. Gal kaltas oras, gal mūsų pačių charakteris, ekonominis nepriteklius ar istorinė praeitis, palikusi kruvinų dėmių mūsų sielose? Nežinau, bet savižudybių skaičius Lietuvoje gėdingai aukštas.
Lipant socialinių visuomenės problemų laiptais aukštyn, tenka susidurti ir su depresija. Depresija nėra vien užsitęsęs liūdesys – tai biologinį foną turinti bloga savijauta, kai žmogus galbūt net sunkiai pakyla iš lovos ar nejaučia nei skonių, nei kvapų bei negali džiaugtis gerais dalykais, kurie nutinka. Tarkim, įsivaizduokime situaciją, kai mums nutirpsta koja ir negalime paeiti. Tarsi vaikštantis nutirpusiu kūnu bei vidumi jaučiasi ir depresija sergantis žmogus. Jei mes taip pat šaltakraujiškai reaguotume į fizinius kūno negalavimus, būtume palaikyti beširdžiais. Žmogų pašauna ir jam atsiveria žaizda – mes suvokiame, kad jis kenčia, ir tučtuojau skubame padėti. O jei žaizda nematoma? Tai nereiškia, jog ji mažiau skausminga ir gili. Priežasčių išsivystyti depresijai gali būti daugybė ir pačių įvairiausių – biologinis fonas, hormonų kiekis kraujyje, sunkūs išgyvenimai, patirtos traumos, aplinka, žmogaus charakteris ir mentalitetas. Lygiai taip pat, kaip ir susirgti vėžiu – yra itin daug veiksnių, dėl kurių mus ištinka sunki liga.
Stephenas Hawkingas depresiją lygina su juodąja skyle. Seniau būdavo manoma, jog tai amžini kalėjimai, bet vėliau paaiškėjo, kad į šias skyles galima įeiti ir iš jų išeiti. Todėl svarbu žinoti – įmanoma išeiti iš kiekvienos situacijos! Tai turėtų suprasti visi, kurie jau susidūrė su tokiomis problemomis, ar kuriuos jos bet kada gali tiesiogiai ar netiesiogiai pasivyti. Labai svarbu apie tai kalbėti(s) ir užmegzti diskusiją, kuri duotų vaisių. Tad nustokime vien liūdnai linguoti galvomis ir trūkčioti pečiais. Pradėkime apie tai kalbėtis.