Prieš gerą mėnesį knygynus pasiekė prof. dr. Pauliaus Subačiaus monografija „Dvidešimt penkeri religinės laisvės metai. 1988–2013“. Dviejų tomų, pusantro tūkstančio puslapių tarpdisciplininis tyrimas aprėpia pokomunistinę šalies transformaciją sąžinės laisvės įtvirtinimo ir konfesinio organizavimosi aspektu.
„Krikščionys Lietuvoje – visuomenės paribys ar „tylinčioji dauguma“? Katalikų Bažnyčia – savo tapatumo tebeieškanti, su dinamiška tikrove vis nesuspėjanti bendrija ar atrama visiems, kurie išsiilgę meilės ir teisingumo? Hierarchijos iniciatyvos – politinės galios auginimas ar nuoseklus gyvybiškai svarbių vertybių gynimas? Pauliaus Subačiaus knygoje su šiais klausimais galynėjamasi nebijant paradoksalių atsakymų“, – anotacijoje rašo dr. Vytautas Ališauskas.
Knygoje nagrinėjama krikščionių bendruomenių, pirmiausia Katalikų Bažnyčios Lietuvoje, vidinė raida, struktūrų ir sąmoningumo pokyčiai, sąveika su kitomis visuomenės institucijomis. Aptariamas teisinis religijų statusas, jį apibrėžiančių teisės aktų susiformavimas. Svarstoma, kodėl ir kaip episkopatas rėmė didžiuosius politinius Lietuvos pasirinkimus (santvarkos pobūdį, demokratijos įgyvendinimo modelį, integraciją į ES ir NATO), savo ruožtu, pabrėždamas Valstybės ir Bažnyčios atskirumą bei kišimosi į bendruomenių reikalus užkardymą. Pateikiama gausios informacijos apie religinį ugdymą, krikščioniškas kultūrines ir karitatyvines iniciatyvas, metropolitų kard. Audrio Juozo Bačkio ir arkivysk. Sigito Tamkevičiaus diarchijos, kard. Vincento Sladkevičiaus istorinio vaidmens interpretacija. Skelbiamas reprezentatyvus bažnytinių archyvų dokumentų, faksimilių ir istorinių fotografijų pluoštas.
Paulius V. Subačius – Vilniaus universiteto profesorius, Lietuvos katalikų mokslų akademijos narys, Naujojo Židinio-Aidų bendradarbis. Tarpdisciplininiuose tyrimuose sieja literatūros, sąmoningumo ir Bažnyčios istoriją, teksto ir nacionalizmo teoriją, sociologinę, antropologinę ir hermeneutinę perspektyvas. Europos ir Amerikos tekstologų akademinių asociacijų narys, švietimo politikos ekspertas. Ši monografija yra keturiolikta jo parašyta ar parengta knyga.
„Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome pirmą pokalbio dalį.
„25-eri religinės laisvės metai“ – langas, pravertas į krikščionių bendruomenės namus, leidžiantis pamatyti svarbiausius įvykius ir raidą, atvedusią į šiandienos situaciją. Ko neišvengiamai tikėjotės pradėdamas darbą ir kokių atradimų pats sau padarėte? Kokie svarbiausi, Jūsų manymu, šio tyrimo akcentai?
Tikriausiai negalėčiau sakyti, kad pradėjus tyrimą staiga man kažkas paaiškėjo, apie ką visiškai nieko nežinojau ar ko nesuvokiau – jau daugiau nei 20 metų apie šiuos dalykus rašiau, stebėjau ir mąsčiau. Labiausiai tikėjausi, kad naujo matymo suteiks galimybė pasižvalgyti po Vilniaus ir Kauno arkivyskupijų archyvus. Be abejo, reikia padėkoti abiem arkivyskupams, kad jie pasitikėjo ir įleido, nes į einamuosius archyvus paprastai niekas neįleidžia. Man tai buvo galimybė pasitikrinti prielaidas: paėmęs interviu iš žmogaus, einančio tam tikras pareigas, – dvasininko ar pasauliečio – išklausęs jo požiūrį, vėliau pažiūriu, kas ir kaip atsispindi dokumentuose. Tikrai nenorėčiau pavadinti to nusivylimu, tiesą pasakius, man labai patiko, aš nudžiugau, kad archyvuose nėra „nieko tokio“, apie ką nebūtų kalbama katalikiškoje viešumoje – nereiškia, kad pasaulietinėj žiniasklaidoj ar pan. – bet katalikų pasauliečių terpėje. Nėra nei jokių nuslėptų temų, nei tokių, kurios nebūtų suvokiamos: tarkim, vyskupai apie tai svarsto, o pasauliečiai to nesuvokia – ne, ir akcentai, ir problemos – jos visos yra tokios pačios.
Išvada paprasta: tiek, kiek veikiantys, aktyvūs, sąmoningi katalikai yra mažuma Lietuvoje; kiek mes liūdime dėl to, kad kažkas nepasidaro, kad nėra padaryta, kad evangelizacija silpna, kad į bažnyčias ateina iki 15% katalikų ir t. t. – nėra jokia paslaptis. Tai atspindi mūsų visų bendrą pajėgumą.
Yra didžiulės žirklės tarp to bendro įsipareigojimo, tradicinės katalikybės ir aktyvaus tikėjimo praktikavimo. Tradicija paremtą katalikiškumą, kitaip negu kai kurie sociologai, vertinu kaip tam tikrą gėrį – gerai, kad jis yra, – tai savotiška atrama, žmogus jau yra prieangyje, jeigu savo tapatybę atpažįsta kaip kataliko, nors tai nėra labai asmeninis apsisprendimas, – gal jis kyla iš tėvų, senelių – bet vis tiek tai buvimas prieangyje... Ir kad žmogus niekaip nepajuda iš to prieangio toliau – tai yra visų mūsų bendras galvos skausmas. Po to dar mažiau norisi bedžioti į kažką pirštu ir sakyti: tu kaltas, tu kaltas, tu kaltas. Pradėjus su šia tema dirbti, pirmus tekstus rašant kirbėjo pagunda, kuri matyti ir kitų katalikų apžvalgininkų tekstuose, – ieškoti kaltų. Vyskupas kaltas, ana grupė nedirba, tas centras nedirba ir pan. Ši pagunda gerokai susilpnėjo.
Visų atsakomybė už tai, kas negerai, bendra, o geri dalykai – sutelktų jėgų rezultatas.
Užsimenate, kad Lietuvos situacija išsiskiria bendrame Rytų – Centrinės Europos kontekste. Kokia ta specifika?
Na, ne visais požiūriais Lietuvos situacija yra kitokia. Išskirčiau tai, kad žirklės pas mus yra pačios didžiausios tarp save katalikais deklaruojančiųjų ir sąmoningai praktikuojančiųjų skaičiaus. Šiuo atveju nenorėčiau vartoti žodžio „nominalus katalikas“ – juk negalime patekti į žmogaus širdį, o nominalumas skamba tarsi kaltinimas ar pan. Kaip sociologinė sąvoka gal ir tinkama, bet tikėjimo terpėje būčiau linkęs jos atsisakyti, juk tai – krikštyti žmonės.
Yra net labai nedidelis procentas žmonių, kai abu tėvai nedeklaruoja net priklausymo tai tradicijai per surašymą, tačiau vis tiek krikštija vaiką. Kaip Lenkijoje yra apie 3% praktikuojančių ateistų, kurie stebina viso pasaulio sociologus, besidominčius religija, taip mes turime aiškiai deklaruojamą netikėjimą, bet vis tiek asmenys krikštija savo vaikus – dėl socialinio spaudimo, dėl senelių ar kitų priežasčių. Tad šios žirklės – pačios didžiausios.
Galima kalbėti apie stiprų kultūrinės katalikybės intensyvumą ir labai greitą perėjimą prie jos.
Ko tikrai nesuprato absoliuti dauguma dvasininkų ir aktyvių pasauliečių 1988, 1990-aisiais ir net vėliau, kad mes taip greitai pereisime, arba, kad potencialiai jau buvome kultūrinės katalikybės būklės, kuri yra konstatuojama Vakarų šalyse. Jeigu lygintume save su kokia Čekija ar Estija – ten yra didžiulės grupės, kurios šiaip deklaruoja agnosticizmą, tad jie net kultūriškai nėra krikščionys. Jeigu lygintume su Lenkija, Slovakija ir net Latvija, – katalikai ten praktikuoja intensyviau arba jiems Bažnyčia, bendruomenė yra labiau į jų gyvenimą įėjęs kasdienybės dalykas. Mes šiuo atžvilgiu atrodome kaip kokie belgai, kur labai įdomu, kad žmonės sieja save su tradicija, o su kasdieniu bažnyčios gyvenimu nėra niekaip susiję.
Kaip tai paaiškinama?
Daugiausia paaiškinama priespauda ir tuo, kad toje priespaudoje buvo įmanoma išlaikyti sakramentines praktikas. Buvo ir liko tas negražus žodis „aptarnavimas“. Aptarnavimą siūlė institucinė Bažnyčia, žmonės jį priėmė, tad per ilgą laiką susiformavo suvokimas: katalikybę sudaro trys punktai ir tvarka. Esu aptarnautas, už tai susimokėjau, o bandymas elgtis kažkaip kitaip ar daryti kažką kitą iki pat šiol nėra įgavęs tokio masto, kuris kažkaip koreliuotų su tuo, kad Lietuvoje gyvena 80% krikščionių.
Latvija patyrė tokią pačią priespaudą, kodėl ten situacija kitokia?
Katalikai ten nebuvo dauguma. Pas mus didžiausios ir šios žirklės: dauguma – mažuma. Tiek pasauliečiai, tiek dvasininkai jaučiasi kaip dominuojanti dauguma: norint priklausyti tai daugumai, užtenka užsidėti tris pliusiukus. Visai kita būklė, kai jauties esąs marginalinė bendruomenė, turinti išlaikyti savo tapatybę.
Su nuoskauda konstatuojama, kad gana vėlai Lietuvos vyskupai suvokė, jog, užuot investavus į struktūrų plėtrą, restauravimą, derėjo atsigręžti į nominalių katalikų sielovadą. Kaip nutiko, kad Bažnyčia nematė tikros dalykų padėties ir užmigo ant „buvimo dauguma“ laurų?
Vienas dalykas yra pamatyti, kitas – ką nors padaryti. Nemanau, kad nebuvo tų, kurie matė. Vyskupų konferencijos protokolai rodo, kad, pavyzdžiui, nuo tada, kai arkivyskupas Sigitas Tamkevičius tampa Kauno augziliaru, beveik kiekviename posėdyje keliami klausimai apie sielovados programas, ką reikėtų akcentuoti – jaunimą ar šeimas? Sielovados programa nacionaliniu mastu taip niekad ir nebuvo priimta, nes išsiskyrė nuomonės dėl prioritetų bei įnašo, išteklių – žmonių ir lėšų.
Tačiau man norisi klausti iš kito galo: kas galėjo būti dar blogiau?
Vis dėlto Bažnyčios kaip galios, mėginančios valdyti ir kontroliuoti visuomenę, programa nebuvo paleista, nors ją buvo mėginama paleisti – ji buvo sustabdyta. Greta alternatyvos – aptarnavimas ar aktyvi sielovada – yra dar kita: Bažnyčia užsiima dvasiniais reikalais, ar imasi kontroliuoti valstybę? Ši pagunda buvo labai didelė. Ne vien kunigų ar net kai kurių vyskupų pagunda, bet ir didelės grupės pasauliečių, kurie reikalavo, prašė ir piktinosi, kad jiems neleidžiama to daryti ir t. t.
Viešai pripažinti, kad nesame dauguma, ypač po 1992-ųjų, Demokratinei darbo partijai, ekskomunistams, kaip aš juos tiesiai vadinu knygoje, nes taip jie buvo vadinami publicistikoje, reiškia prarasti galimybę atkurti teises. Teisių atkūrimas vyko 10 metų: turiu galvoje ne tik pastatų sugrąžinimą, bet visą kompleksą katalikų bendruomenės teisių. Juk neužtenka kunigui leisti ateiti į ligoninę, ten, kur dirba palankesnė seselė ar gydytojas... Juk ne kunigui reikia kambariuko ligoninėje, o patiems ligoniams, kad žinotų, kur jiems to kunigo ieškoti... Tas pat galioja kalėjimams, mokykloms ir t. t.
Viskas vyko tarsi natūraliai – katalikai yra dauguma, jie turi savo teises, kurios turi būti reglamentuotos naujos demokratinės valstybės aktais, turi būti įvestos praktikos. Vien jau šitas neleido pereiti ne tik į deklaruotą, bet ir į viduje esantį sąmoningumą, kad nesame tokie jau dideli. Galvojant apie tą 15 proc. sekmadieninių katalikų – vis dėlto tai labai nemažas žmonių skaičius, nemenka visuomenės dalis. Sakyčiau, tai, kas įvyko, buvo ganėtinai natūralu, negalėjo įvykti kitaip.
Visiškai drąsiai teigiu, kad dviejų arkivyskupų – Sigito Tamkevičiaus ir kard. Audrio Juozo Bačkio – vaidmuo sąmoningumu ir aktyvumu gerokai pranoko veikimo vidurkį. Buvo išvengta daugelio grėsmių, kurios čia pat tvyrojo: nenormalaus bendradarbiavimo su valdžia („tu man – aš tau“) ir klerikalinių pretenzijų valdyti, per didelio įsitraukimo į politiką, o kita vertus, ir ramaus gyvenimo – užsienis labdaros davė, o mes ramiai tyliai sau toliau gyvensime, toliau teiksime sakramentus... Ne kartą kard. A. J. Bačkis yra sakęs, kad jis „chuliganavojo“, tai yra vis pamesdavo kokią idėją, suprasdamas, kad negali vienas pats jos realizuoti, tačiau šitaip kažkas darė Italijoje, Olandijoje ar dar kur.. Gal kokie pasauliečiai pasigriebs, gal koks kunigas galės ir norės būti jų dvasios tėvu? Žinoma, galima kunigą paskirti kieno nors dvasios tėvu, bet ar jis gali, ar nori juo būti?
Knygoje ne kartą gretinate Vilniaus ir Kauno metropolijas. Kaip galėtumėte apibendrinti Vilniaus ir Kauno arkivyskupų – kard. A. J. Bačkio bei S. Tamkevičiaus specifinį indėlį Lietuvai?
Išties jie veikė labai skirtingomis aplinkybėmis, nes abi arkivyskupijos labai skiriasi. Pavyzdžiui, Vilniuje neveikė jokia nelegali pasauliečių struktūra. Kaune ji buvo, ir labai stipri, o kur dar nelegalūs vienuolynai, – šia sistema buvo galima pasinaudoti. Gal ji ne visada veiksmingai veikė laisvės sąlygomis – jau kitas klausimas.
Antras dalykas, Vilniuje vienoje vyskupijoje veikė dvi – lietuviška ir lenkiška. Taip savaime pasidalina jėgos. Dėl šios vyskupijų specifikos nebuvo įmanoma ką nors iškart pakeisti.
Arkivyskupas S. Tamkevičius buvo labai aktyvus ir užsiėmė tiesiogine vadyba, tiesioginiu vadovavimu: ėjo nuo grupės prie grupės, parapijos prie parapijos ir vis siūlė naujų projektų, naujų veiklų. Lietuvos mastu jos virto proginėmis šventėmis, minėjimais, rodymu, kad mūsų daug, esame aktyvūs ir stiprūs. Kai kas galėtų kritikuoti, kad tai – pasirodymas ir fasadiškumas, aš nesutikčiau – pagrindinė intencija, ką rodo ir vidiniai dokumentai, – parodyti patiems katalikams, jog mūsų yra daug, kad galime vieni už kitų laikytis. Juk vyravo užsisklendimas, baimė pokomunistinės nukatalikėjusios inteligentijos ir naujojo elito akivaizdoje. Tamkevičiaus veikimas buvo labiau taktinis: šiandien yra kažkokia problema, tad šiandien taip darom.
Kardinolas A. J. Bačkis Vilniuje žvelgė daug strategiškiau. Tam tikru atžvilgiu ir daug skeptiškiau. Iš savo pasaulinės patirties nunciatūrose, iš Olandijos, ypač iš Valstybės sekretoriato, gerai žinojo, kas vyksta turtėjančioje, demokratėjančioje visuomenėje. Tam tikra prasme bandė užbėgti kai kurioms tendencijoms už akių. Jis darė eksperimentinius placdarmus – siekė sukurti gerą pavyzdį, tam tikrą „idealų tipą“, idėjų istorijos ar sociologijos terminais kalbant: padaryti vieną gerą hospisą, pavyzdinį kapelionatą, dar kažką... Kad kiti matytų, kokių tai duoda vaisių. Suvokė, kad padaryti tolygų tinklą per visą arkivyskupiją ar toliau beveik neįmanoma, nes nėra nei tiek žmonių, nei tiek pajėgų, nei lėšų.
Man pasirodė labai įdomi ta metropolitų „diarchija“, kaip ją vadinu, – visą laiką buvo įtampa, bet ji buvo vaisinga. Tai ne pykimasis, kaip galėtų kam nors iš šono atrodyti, greičiau nuolatinis ginčas, diskusija, kaip riekia daryti. Kartais pasiektas konsensusas, kartais išsivaikščiojimas, ir kiekvienas darė savaip. Buvo dalykų, kuriuos darė skirtingai ir abiem pavyko, buvo kitu, kurie nepavyko nė vienam.
Pavyzdys – katalikiško švietimo tema, kuriai skiriu daug dėmesio. Buvo taikomi keli skirtingi modeliai – dėl to ir katechetinis centras kilotas iš Kauno į Vilnių, vadovai keisti – tačiau, kad ir kaip buvo daryta, rezultatai buvo visur vienodai blogi. Tai nebuvo nesėkminga taktika ar panašiai, tiesiog – nebuvo žmonių, tam tikri sprendimai iš pagrindų nebuvo įmanomi.
Mes visi skundžiamės, kad padėtis mokyklose bloga. Bet negalėjo tikybos pamokų padėtis būti geresnė nei vidutiniška. Juk čia ne žinios vyrauja, o kažkas truputį kito, idealizmo lygis reikalingas aukštesnis nei kitur, – o jis krito visoj mokykloj... Universitetų katedros, rengiančios mokytojus Kaune, Vilniuje ar Klaipėdoje, kiekviena funkcionavo vis kitaip, pagal tos aukštosios mokyklos kultūrą, tačiau tai neturėjo lemiamos reikšmės. Kai kur, pasirodo, tiesiog negali pralaužti...
Šeimos centrų situacija visai kita, nors ir jie veikė skirtingais būdais. Galima teigti, kad visur gana sėkmingai veikia, nors asmenybės buvo labai įvairios, kai kur buvo remtasi vien pasauliečiais, kitur – labiau kunigais.
Su žiniasklaida irgi buvo daromi vienokie ir kitokie bandymai, bet niekur nebuvo labai sėkmingi. Gal dabar galima sakyti, kad Bernardinai.lt ar Marijos radijas yra gana populiarūs, tačiau lūkesčiai buvo kur kas didesni.