Quantcast
Channel: Bernardinai.lt
Viewing all articles
Browse latest Browse all 27925

Žmogus kuria nepaisydamas ligos. Paskutiniai Vinceto van Gogho metai

$
0
0

Vieną 1890-ųjų vasaros dieną Vincentas Van Goghas nusišovė lauke, netoli Paryžiaus. Ką paveikslas, ties kuriuo jis dirbo tą rytmetį, gali mums pasakyti apie jo būseną? Klausia Alastairas Sookas.

1890-ųjų liepos 27-ąją Vincentas van Goghas vaikščiojo po kviečių lauką, netoli pilies, ir šovė sau į krūtinę. 18 mėnesių iki įvykio menininkas kentėjo nuo psichikos ligos. Tai buvo matyti dar tada, kai vieną 1888-ųjų gruodžio naktį jis nusipjovė gabalėlį kairės ausies skustuvu.

Po šio pagarsėjusio incidento menininkas ne kartą žalojo save, tai sukeldavo jam sumaištį keletui dienų arba ištisoms savaitėms. Tačiau tarp šių kryčių jis išgyvendavo absoliučios ramybės ir kūrybinių periodų, per kuriuos ir tapydavo. Iš tiesų jo laikas Auverse, kur atvyko 1890-ųjų gegužę po gydymo psichiatrijos klinikoje, buvo pats produktyviausias per visą jo karjerą. Per 70 dienų jis sukūrė 75 paveikslus ir daugiau nei šimtą piešinių bei eskizų.

Vis dėlto jis jautėsi vis vienišesnis ir susirūpinęs, buvo įsitikinęs, kad jo gyvenimas – ištisa nesėkmė. Galiausiai dailininkas griebėsi mažo revolverio, kuris priklausė jo nuomojamo namo Auverse savininkui. Tai buvo ginklas, kurį jis pasiėmė į laukus tą lemiamąjį sekmadienį liepos pabaigoje. Tačiau tai tebuvo kišeninis revolveris, kurio galia buvo ribota. Kai meninkas nuspaudė gaiduką, kulka atsimušė į šonkaulį ir nepervėrė jo širdies. Van Goghas prarado sąmonę ir nugriuvo.

Atėjus vakarui, jis grįžo ir ieškojo pistoleto, kad galėtų nusižudyti. Nesugebėjęs rasti, Van Goghas grįžo vidun, kur jo laukė iškviestas gydytojas. Vincento brolis Theo atvyko kitą dieną. Trumpą laiką jis dar bandė tikėti, kad Vincentas juokauja. Bet galiausiai nieko nebebuvo galima padaryti. Menininkas mirė tą pačią naktį, sulaukęs 37-erių metų.

„Nepalikau jo iki pačios pabaigos, – Theo rašė savo žmonai. – Vieni paskutiniųjų jo žodžių buvo, kad būtent taip jis norėjo išeiti. Tai truko kelias akimirkas, ir jis atrado ramybę, kurios nesugebėjo rasti niekur Žemėje.“

„Ties beprotybės riba“ – nauja Van Gogho muziejuje, Amsterdame, eksponuojama paroda, kuri kruopščiai parodo paskutiniuosius pusantrų menininko gyvenimo metų. Nors ir nepateikiama galutinė Van Gogho ligos diagnozė, per dešimtmečius buvo siūlyta nemažai pavyzdžių. Buvo kalbėta apie epilepsiją, šizofreniją, alkoholinę psichozę, ribinės asmenybės sutrikimą. Taip pat parodoje eksponuojamas ir ginklas, kuris tuose pačiuose laukuose buvo atrastas apie 1960-iuosius. Tyrimai atskleidė, kad ginklas, kuriuo buvo iššauta, žemėje galėjo išgulėti nuo 50-ies iki 80-ies metų. Kitais žodžiais tariant, galima beveik be abejonės sakyti, kad tai yra būtent Van Gogho naudotas ginklas.

Pagrindinė priežastis 

Parodoje taip pat eksponuojamas neseniai atrastas laiškas, apie kurį plačiai buvo kalbama žiniasklaidoje. Šis laiškas parašytas Van Goghą gydžiusio daktaro Felixo Rey'aus. Jame tiksliai pavaizduota, kurią ausies dalį menininkas nusipjovė. Daug metų biografai diskutavo, ar menininkas nusipjovė visą savo ausį, ar tik dalį jos. Kaip atrado nepriklausoma tyrėja Bernadetta Murphy, laiškas įrodo, kad menininkas, be jokių abejonių, nusipjovė visą savo ausį.

Laiškas šioje parodoje yra vienas svarbiausių taškų. Tačiau paskutinio apsilankymo metu visai kas kita atkreipė mano dėmesį, rašo Alastairas Sookas. Tai buvo nepabaigtas metro pločio paveikslas „Medžio šaknys“ (1890). Van Goghas ties šiuo paveikslu dirbo liepos 27-osios rytą, likus vos kelioms valandoms iki jo bandymo nusižudyti. Tai yra pats paskutinis jo tapytas darbas.

Iš pirmo žvilgsnio šis tankus vaizdas atrodo beveik abstraktus. Kaip turėtume perskaityti tuos tankius mėlynus, žalius ir geltonus potėpius, energingai besipinančius drobėje, kuri keliose vietose persišviečia? Palaipsniui vaizdas virsta į peizažą, vaizduojantį plikas medžių šaknis ir apatinę dalį kamienų, kurie išryškėja šviesiame smėlingame dirvožemyje ant stataus kalkakmenio šlaito. Viršutiniame kairiame paveikslo kampe matyti mažytis lopinėlis dangaus.

Tačiau visa drobė skirta neįminamai šaknų, kamienų ir šakų raizgalynei, jų vegetacijai. Kaip buvo pastebėjęs meno istorikas Martinas Bailey'us, toks medžių nukirtimas komponuojant yra absoliučiai neįprastas dalykas. Kažko panašaus galima atrasti nebent japoniškuose spausdiniuose, kuriais žavėjosi Van Goghas. „Medžių šaknys“ yra absoliučiai neįprastas paveikslas: inovatyvus, laužyta kompozicija, atsisakyta centrinio dėmesio taško. Be jokių abejonių, jis brėžia vėlesnę šiuolaikinio meno raidą, pavyzdžiui, abstrakciją. Tačiau tuo pat metu neįmanoma į šį paveikslą nežvelgti retrospektyviai. Neįmanoma atsisakyti žinojimo, kad netrukus po šio paveikslo tapymo menininkas nusižudė. Ką mums tai gali pasakyti apie jo būseną?

Atsisveikinimas su viskuo?

Žinoma, paveikslas atrodo jaudinantis, kupinas emocinės sumaišties. „Tai yra vienas tų paveikslų, kuriuose galima pajausti kartais Van Goghą kankinusią psichikos būseną“, – sako Bailey'us. Taip pat reikšmingas atrodo ir pasirinktas vaizduoti objektas. Prieš keletą metų Van Goghas buvo tapęs medžių šaknis, kaip savo broliui Theo rašė laiške, jas pasitelkdavo, kad išreikštų gyvenimo sunkumus. Nedaug likus iki mirties, kitame laiške broliui Van Goghas rašė, kad jo gyvenimas buvo puolamas iki pačių šaknų. Ar gali taip būti, kad menininkas medžių šaknis tapė kaip atsisveikinimą?

Tačiau parodos kuratorė Nienke Bakker į daug ką ragina žvelgti atsargiau. „Paskutiniai Van Gogho gyvenimo savaičių kūriniai yra labai jausmingi, – sako ji. – Aišku, kad jis bandė išreikšti savo emocinę būseną. Tačiau „Medžių šaknys“ yra kartu ir labai energingos, pilnos gyvenimo. Jos kviečia nuotykiui. Sunku patikėti, kad, ryte nutapęs tokį paveikslą, po kelių valandų žmogus ryžtųsi atsisveikinti su gyvenimu. Sunku būtų teigti, kad Van Goghas šį paveisklą sąmoningai tapė kaip atsisveikinimą.“

Galiausiai Bakker kelia idėją, kad Van Gogho liga buvo jo, kaip didžio menininko, stiprybė. „Visos šios susipynusios, nesukalbamos šaknų raizgalynės suteikia paveikslui nepaprastai daug emocingumo, – sako ji. – Tačiau tai nėra bepročio kūrinys. Jis labai gerai žinojo, ką daro. Iki pat gyvenimo pabaigos Van Goghas gebėjo tapyti nepaisydamas savo ligos, o ne dėl to, kad sirgo. Labai svarbu tai atsiminti.“

Pagal užsienio spaudą parengė Vaiva Lanskoronskytė-Stanienė


Viewing all articles
Browse latest Browse all 27925