Sekmadienį sukanka lygiai 12 metų, kai mus paliko paskutinysis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis, poetas Czeslawas Miloszas. Krasnogrūda, kur jis leisdavo savo vasaras, ar Krokuva, kur gyveno ir atgulė amžinojo poilsio, deja, ne Vavelyje, nes buvo daug kam nepatogus, ne pagal šablonus ar užsakymus bylojantis poetas, jau tapo savotiškomis mano piligrimystės vietomis. O ir Vilnius, virš kurio regėjo barokinės formos debesis ir kurio niekada negalėjo palikti, yra jo miestas, kuris, man regis, kol kas dar deramai taip ir nepagerbė poeto, nepriėmė jo kaip savo. Vilnius šiandien būtų visiškai kitoks, jei ne Cz. Miloszo žodžiai, kurie yra įrodymas, kad miestas kyla ne tik iš plytų, asfalto, biurų ir parduotuvių, o ir iš žodžio.
Žodžiai, pergyvenantys patį poetą, skirtingas epochas, kartų barjerus. Toks yra ir Cz. Miloszo eilėraštis „Europos vaikas“, parašytas 1946 metais Niujorke pasaulį dalijant geležinei uždangai, intelektualams Rytų bloko šalyse, į kurias plūsta ne tik sovietiniai kariai, tačiau ir pavergianti ideologinė priespauda, masiškai ryjant murtibingo tabletes ir užsisklendžiant savajame ketmane. Vis dėlto tai nėra tik eilės apie būtąjį laiką. Tai yra ir pamoka šių dienų Europai, kuri, deja, neretai dar tebesivadovauja pražūtingais principais, kuriuos savo eilėse taip meistriškai demaskavo Cz. Miloszas.
Mes, kuriems dieną saldumas sunkiasi į plaučius,/ kurių akys regi prasiskleidusią šaką gegužy, / – geresni už tuos (atodūsis), kurie žuvo. Socialinio darvinizmo politika, kalbanti apie tai, kad svarbiausia yra išlikti bet kokia kaina. Išlieka tik stipriausi, o moralė išlikimui gali būti netgi kliuvinys, skatinantis aukotis, neužmiršti. Cz. Miloszas labai blaiviai vertino pokario kartos atstovus, kurie pasižymėjo tuo, kad, rinkdamiesi tarp savo ir savo bičiulių mirties, apsistojo ties antrąja, vildamiesi: kad tik greitai. Kitaip tariant, po skambiais šūkiais, ar tai būtų ideologinės klišės, ar patriotiniai raginimai, jis dažniausiai regėjo slypint primityviausią norą išlikti ir nesvarbu, ką reikėtų už tai paaukoti. Kas per padaras yra žmogus, geriausiai atsikleidžia kraštutinėse situacijose. Cz. Miloszas rašė netrukus po Antrojo pasaulinio karo, kuris paskatino klausti ne tik to, kur Aušvice buvo Dievas, tačiau ir privertė svarstyti, kad tokiu atveju, jei tai yra žmogus, kaip kad rašė Primo Levi, tai ko dar galime tikėtis ateityje. Kokia filosofija vadovaujamės šiandien, kai smurtas kunkuliuoja Vidurio Rytuose, kai karas sugrįžo ir į Europą? Ar vėl tarsime, kad geresni bus tiesiog tie, kas išliks? Ar mintysime, kad, laimė, jog šiandien dega kaimyno, o ne mano tvora, ar būsime tie, kurie, tariant Cz. Miloszo žodžiais, užremia dujų kamerų duris, vagia duoną nujausdami, kad rytoj – dar didesnis košmaras? Ar dėl savo ramybės, savo saugumo esame pasirengę aukoti kitus taip pamindami pamatinius teisingumo, žmogiškumo principus.
Kaip kad žmogui priklauso, pažinome gėrį ir blogį./ Puolusi mūs išmintis neturi sau lygių. Skaitėme krūvas filosofų, galime priklausyti skirtingoms mokykloms, minties srovėms, kovoti už vieną ar kitą idėją? Tačiau ar dėl to tapome geresni? O kas gi tai yra gėris, blogis, teisingumas, žmogiškumas – taip dažnai skambančios sąvokos? Koks jų turinys, jei tai ne tik skambantys žvangučiai? O gal mes ir esame tie, kurie, kaip tik panorėję, užpildome šias sąvokas savuoju turiniu? Kiekvienam savo. Ir blogis nėra blogis, kol taip nepavadintas, nes viską lemia apibrėžimai, o tiksliau – apibrėžiantieji. Tūkstančiai išminčių, tūkstančiai apibrėžimų, tuo tarpu, verdant diskusijoms, liejasi kraujas. Ir tai ne tik Antrojo pasaulinio karo vaizdai. Visa tai primena Ruandą, Bosniją, o dabar ir Ukrainą.
Jokių kalbų apie galios triumfą. / Mūsų laikais, įsimink, visad laimi teisybė. Vadinamasis Hegelio įkandimas, pavojingas geluonis, skatinantis mąstyti apie istoriją taip, tarsi ji būtų determinuotas judėjimas etapais kažkokio galutinio tikslo link. Judėjimas, kurį skvarbūs protai gali perprasti ir taip iškilti virš tamsios, nenuovokios minios. Taip, Hegelis kalbėjo apie dvasią, Marxas apvertė jį aukštyn kojomis ir iškėlė materiją. Vis dėlto abu įpiršo determinizmo nuodą, kuriuo vėliau mases nuodijo įvairaus plauko diktatoriai, savo galios alkį, savo barbarišką triumfą dangstę istorijos logika, tautos dvasia ir pan. „Lūpos, kurios taria hipotezę, te nežino/ nieko apie rankas, klastojančias eksperimentą./ Rankos, klastojančios eksperimentą, te nežino/ nieko apie lūpas, kurios taria hipotezę./ Išmok nuspėt gaisrą minutė minutėn,/ paskui padek savo namus, kad pateisintum pranašystę“, – šiuose Cz. Miloszo žodžiuose sutelpa visa tragiškų XX amžiaus totalitarinių režimų esmė. Kartu tai yra perspėjimas ne tik apie deterministinio mąstymo pavojus, tačiau ir apie šį determinizmą pardavinėjančius apsimetėlius pranašus, kuriems galia reikalinga tik dėl jos pačios ir kurie dėl jos yra pasirengę viskam – net ir sudeginti savo namus.
Augink melo medį, tačiau – iš teisybės sėklos./ Negerbk melagio, kuris niekina realybę./ Melas turi būti logiškesnis, nei realybė./ Pavargęs keleivis tepailsi jo lapijos ūksmėj. Melas – patraukli prekė, ypač gerai parduodama masėms. Žmonės netrokšta sudėtingų paaiškinimų, jiems nepriimtinas nenuspėjamumas, atsitiktinumai, jiems reikia tvirtos rankos, kuri viską sutvarkytų, kuri gebėtų kontroliuoti, apsaugoti, kuri galėtų pasiūlyti lengvai suprantamą juodą ir baltą pasaulėvaizdį, kuriame visada žinai, kam dėkoti, o ką kaltinti. Nėra pavojingesnio melo nei tas, kuriame yra žiupsnelis tiesos, liudija Cz. Miloszas. Tiesa, šiandien dažnai jau kalbama apie tai, kad gyvename postfaktiniame pasaulyje, kuriame, pasitelkiant žiniasklaidą, galima sukurti visiškai alternatyvią tikrovę. Nebėra jokių patikrinamų faktų, lieka tik naratyvai, pasakos, nuolatos transliuojamos suaugusiesiems, kuriuos režimas traktuoja kaip patiklius vaikus. Taip uodega ima vizginti šunį, taip niekas nebėra tikra, tačiau viskas tampa įmanoma.
Dieną paskyrę melui, vakare siaurame rate/ galim žvengt, prisiminę, kaip buvo iš tikro. Pavergto proto problema, kurią Cz. Miloszas išsamiai aptarė savo to paties pavadinimo knygoje. Intelektualų tarnystė galiai, sąmoningas parsidavimas manant, kad nėra kitų alternatyvų, kad, norint išlikti, norint būti svarbiam, reikia priimti tuo metu dominuojančias žaidimo taisykles. Saviapgaulė tikintis, kad gali paaukoti dalį savęs, tačiau išsaugoti nepaliestą savo esmę. Tai ryškiausiai buvo regėti sovietų pavergtose Vidurio ir Rytų Europos šalyse. Tačiau tai vis dėlto yra visuotinė problema, kai moralė tampa privačiu reikalu, o visa kita tampa „tai tiesiog biznis“ nuostata. Taip žiniasklaida gali virsti prekyba poveikiu, taip politikos konsultantai gali imtis veiklos su įvairiausio plauko užsienio diktatoriais, ko niekada nedarytų savo namuose, taip komentatoriai gali tapti karo mašinos aptarnautojais, o redaktoriai – meistriškais antraščių inžinieriais dėl šventojo „clicko“. Juk nesvarbu, kad tenka meluoti, žaisti su primityviausiomis žmonių emocijomis. Juk reikia kažkaip gyventi, juk tai, ką darai, yra nebūtinai tai, kuo tiki. Taip ir okupacinio režimo tarnai staiga gali pareikšti ir tada dirbę Lietuvai – suprask, iš reikalo melavę, darę nuolaidų, o vakare prie stalo iš viso to tik pasijuokę, kad galėtų toliau darbuotis dėl tautos ir Lietuvos. Taip ir nacių kolaborantai staiga išplaunami iki patriotų, kurie netikėjo velniu, su kuriuo ėjo obuoliauti, ir nuolaidžiavo jam tik siekdami gero tėvynei.
Dviprasmybė tebūnie tavo ginklas. Vulgarusis populizmas. Būk slidus kaip žaltys, visada pasilik galimybę atsitraukti teigdamas, kad iš tiesų mintyje turėjai visai ne tai, o tai… Ryte gali kalbėti viena, vakare kita, nes juk ne tu klydai, o kiti tave ne taip suprato, kiti kažką ištraukė iš konteksto. Kalbėk taip, kad kvailio vietoje visada atsidurtų tie, kurie bando interpretuoti, suvokti tavo žodžius. Panašu, kad pas mus nemaža dalis politikų yra tą puikiai įvaldę.
Aistros balsas yra geriau, negu proto,/ nes antrasis neturi įtakos istorijos vyksmui. Cz. Miloszui beliko konstatuoti apšvietos idealo, kalbėjusio apie proto emancipaciją ir racionaliais argumentais paremtų sprendimų įsigalėjimo, mirtį. Apsidairykime aplink ir šiandien – nuo vadinamojo „Brexit“ iki Trumpo iškilimo, nuo pabėgėlių krizės iki radikalių partijų populiarumo augimo – visur dominuoja emocijos, o ne racionalūs svarstymai. Blogiausia yra tai, kad iš visų emocijų bent jau pastaruoju metu dominuoja pyktis, revanšizmas. Visa tai gali skambėti kaip makiaveliškas patarimas pradedančiajam politikui – visada apeliuok ne į šaltą protą, o į emocijas, nes kitaip nebūsi išgirstas. Vis dėlto šitai reikia suvokti kaip chirurgišką mūsų laikmečio, dažnai apgaudinėjančio save kaip neva apsišvietusį ir pažangų, diagnozę.
Nepamilk šalies: jinai gali išnykti iš žemėlapio. Nei, juoba, miesto: gali likti griuvėsiai. Taip, dar nedera susidėti su žmonėmis, nes jie lengvai žūsta arba, įkliuvę į bėdą, šaukiasi pagalbos. XX amžiaus žmogus geriau nei bet kas kitas galėjo suvokti viso ko, įskaitant ir save patį, laikinumą. Vakar buvo valstybė, šiandien jos nebėra, vakar buvo žmogus, šiandien jis žuvęs, vakar buvo laisvė, šiandien ją keičia vergija. Šiandien gyvename laisvėje, o rytoj? Pasaulyje, kuriame sutrūkinėja žmogaus saitai su tėvyne, tauta, bendruomene, lieka tik vienišas aš, kuris tenkinasi galimybe išpildyti kiek įmanoma daugiau savo troškimų. Tai yra vienatvės pasaulis, kuriame ši vienatvė tam tikra prasme gali apsaugoti nuo traumų, tačiau vis dėlto neleidžia giliau įsišaknyti.
Tas, kuris remias istorija, visad saugus./ Mirusieji neprisikels, kad paliudytų kitką. Timothy Snyderis istorinės atminties politiką yra įvardijęs kaip bandymą iš vandenyno sukurti akvariumą, į kurį būtų galima paleisti tik rinktines žuvis. Politika tapusi istorija yra selektyvi atmintis, kuri dažniausiai saviems palieka tik didvyrių, aukų ar pasyvių, nieko pakeisti negalėjusių stebėtojų vaidmenis. Kaltė visada tenka kitiems. Tai yra istorija, kuri tarnauja ne tiesai, o politinei konjunktūrai. Tai yra istorija, kuri tarnauja esantiems valdžioje, kurie siekia save legitimizuoti per istoriją. „Išdidus, kad valdai tuos, kurių nebėra,/ tobulink ir praeitį. Pagal savo pavidalą“, – rašo Cz. Miloszas. Jau po jo George’as Orwellas užrašė, kad tie, kas valdo dabartį, valdo ir praeitį, o kas valdo praeitį, valdys ir ateitį. Tai yra kelio į vergovę formulė. Kuo tampa politika paversta istorija, puikiausiai regime V. Putino Rusijoje, kur istorinė atmintis selektyviai yra konstruojama net ir iš tarpusavyje itin sunkiai derančių fragmentų – religijos, sovietinės nostalgijos, imperinės manijos ir t. t. Vis dėlto regime, kad norinčiųjų susikurti sau patogią istorijos versiją atsiranda ne tik Rusijoje, ne tik dabartinėje Jedvabnę perrašyti ar pamiršti panūdusioje Lenkijoje, ne tik kitose valstybėse, tačiau, deja, ir pas mus čia, Lietuvoje.