Šiais metais draugija mini dvigubą jubiliejų – 95 metai, kai įkurta, ir 25 metai, kai atsikūrusi.
Žymi katalikiško gyvenimo istorikė Aldona Vasiliauskienė savo tyrimuose yra pateikusi medžiagos apie Prano Dovydaičio iniciatyvą organizuojant kalinių globos draugijos įsteigimą, taip pat faktų apie jo paties dalyvavimą šios organizacijos veikloje.
P. Dovydaitis, iš profesijos teisininkas ir filosofas, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, ne tik iniciavo Kalinių globos draugijos steigimą 1921 metais, bet ir buvo aktyvus jos valdybos narys. Atvedė jį į šią draugiją tas pats krikščioniškasis gailestingumas, kuris jį darė labdarį. Buvo natūraliai jautrus neteisybei, skriaudai, išnaudojimui. Atrodo, tas jo jautrumas ir bus buvęs pradiniu impulsu jo reiškimuisi tiek Krikščionių darbininkų sąjungoje, tiek Kalinių globos draugijos darbe. Kauno kalėjime P. Dovydaitis organizavo kaliniams paskaitas, su kalinių prašymais jis lankydavosi teismo įstaigose. Išėjusius iš kalėjimo kiek galėdavo sušelpdavo, globodavo. Ne be P. Dovydaičio įtakos ir studentai ateitininkai šalia kitų gailestingųjų darbų lankė kalinius. Drauge su juo į šią garbingą veiklą įsitraukė ir tarpukario žymūs visuomenės veikėjai, krikščioniškų vertybių skleidėjai kan. Antanas Steponaitis, Motiejus Čepas, Elena Reisonienė, Vanda Šalkauskienė, Jurgis Kubilius, Juozas Katilius, Stasė Žygelienė. Jie nemažai laiko ir jėgų skyrė Kalinių globos draugijos tikslams pasiekti.
Draugijos reikalus vedė Draugijos centro valdyba, į kurią buvo renkami septyni nariai ir trys kandidatai. Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo kapelionas dalyvavo ex officio (pagal pareigas) valdybos posėdžiuose patariamuoju balsu. Draugijos lėšas sudarė nario mokesčiai, aukos, pašalpos, pelnas nuo rinkliavų, loterijų, paskaitų ir draugijos turto. Veikla – susirinkimai su paskaitomis, susirinkimai be paskaitų, kongresai-konferencijos, švenčių bei sukakčių minėjimai, specialūs pranešimai įvairiais klausimais, stovyklos bei kursai, įvairios pramogos (vakarėliai, gegužinės ir pan.). Draugija turėjo savarankiškus skyrius, kurie veikė įstatų nustatyta tvarka. Draugijos nariais galėjo būti asmenys, sutinkantys su draugijos įstatų reikalavimais. Draugijos nariai buvo: tikrieji, garbės ir rėmėjai.
Pateikiame autentišką tekstą iš to meto draugijos įstatų.
„Draugijos tikslai:
a) Rūpintis kalinių švietimu ir materialine bei dvasine jų būkle, tuo dedant pradžią juos paruošti naujam normaliam gyvenimui, iš kalėjimo išėjus;
b) Padėti kalėjimo atleistiesiems pradėti naują normalų gyvenimą;
c) Rūpintis kalinių šeimomis, kurios reikalingos paramos, ir ypač tų šeimų jaunosios kartos moraline būkle ir auklėjimu;
d) Rūpintis socialiniu atžvilgiu defektyviais mažamečiais ir nepilnamečiais, nusikaltusiais ar linkusiais nusikalsti, auklėti bei taisyti juos ir padėti jiems įeiti į normalaus gyvenimo vėžes.
Šiam tikslui pasiekti Draugija:
a) rūpinasi kalinių moraliniu perauklėjimu, rengia kalėjime kultūrines paskaitas, koncertus, parūpina laikraščius, knygas, duoda juridinių ir kitų patarimų ir apskritai rūpinasi jų moraline būkle;
b) teikia kalėjimo atleistiesiems medžiaginę ir moralinę pagalbą, padeda surasti darbo, saugoja nuo blogos įtakos, seka jų gyvenimą, kol jie moraliniu atžvilgiu sustiprės, auklėja juos;
c) paramos reikalingoms kalinių šeimoms suteikia medžiaginę ir moralinę pagalbą, parūpina darbo, rūpinasi vaikų auklėjimu ir ypač tų, kurių tėvai yra linkę į pakartotinus nusikaltimus, kad apsaugotų juos nuo blogos įtakos;
d) auklėja ir moraliniu atžvilgiu globoja nusikaltusius nepilnamečius, mokina juos amato, pratina prie darbo, steigia patronatus, psichotechnikinius tyrimo centrus, amatų mokyklas, dirbtuves, kolonijas, pataisos namus, prieglaudas, vaikų darželius;
e) kuria arba padeda kurti ir vesti knygynus, skaityklas, informacijos biurus darbui surasti;
f) veda visuomenėje propagandą apie reikalingumą rūpintis kaliniais, atleistaisiais, kalinių šeimomis ir socialiniu atžvilgiu defektyviniais vaikais.“
Kalinių globos draugijoje 1939 m. sausio 1 d. buvo iš viso 254 nariai, iš jų vyrų – 142, moterų – 112. Pagal amžių susiskirstė: 25 – 30 m. grupėje – 16, 31–45 m. – 190, per 45 m.– 48 asmenys.
1940 metų rugpjūčio 22 dieną atėjusi į Lietuvą sovietinė valdžia priėmė nutarimą Kalinių globos draugijos veiklos vykdymą uždrausti.Tuo metu draugijai vadovavo valdybos pirmininkė Vanda Šalkauskienė.
1991 metų birželio 29 dieną atsikūrė tarpukario laikais veikusi Kalinių globos draugija, kuri tęsia ano meto organizacijos puoselėtus glaudžius ryšius su Lietuvos Katalikų Bažnyčia, siekia savo darbe vadovautis humaniškais ir bendražmogiškais principais bei veiklos metodais.
Vienas pirmųjų atkūrimo iniciatorių, steigėjas, o vėliau aktyvus draugijos valdybos narys buvo mons. Kazimieras Vasiliauskas, kiti steigėjai – Helsinkio grupės narys, žymus disidentas, kalėjęs 25 metus sovietiniuose kalėjimuose ir lageriuose Viktoras.Petkus, advokatai – Algimantas Dziegoraitis ir Algis Grinevičius, teisininkas Jonas Stašinskas, aktorius Česlovas Stonys, gydytojas, vyriausiasis Lietuvos alergologas Eduardas Razgauskas, rašytojas Vytautas Girdzijauskas, kiti žinomi to meto visuomenės veikėjai.
Atkuriamajame suvažiavime buvo priimta keletas rezoliucijų:
dėl įkalinimo įstaigų žinybinės priklausomybės; dėl įkalinimo įstaigos struktūros; dėl bausmės vykdymo sąlygų diferenciacijos; dėl progresyvios bausmės atlikimo įvedimo; dėl nuteistųjų darbo stažo ir dėl jų trumpalaikių atostogų; dėl mirties bausmės panaikinimo ir kitos.
Ne visos iki šiol suvažiavime priimtos rezoliucijos yra įgyvendintos. Lietuva vis dar tebėra pirmoje vietoje Europos Sąjungoje pagal kalinių skaičių 100 000 gyventojų, nereformuotos įkalinimo įstaigos – išlikusi sena sovietinė lagerinė struktūra, kai kaliniai laikomi bendrabučio tipo patalpose, nėra palaipsnio kalinių paleidimo į laisvę sistemos – pusiau atvirų ir atvirų įkalinimo įstaigų ir t. t. Nors ne visada buvo palankus metas įgyvendinti išsikeltus tikslus (valstybei rasdavosi svarbesnių problemų negu kalėjimų reformos ir kalinių integracija), draugija neketina nuleisti rankų, toliau darbuojasi, siekdama, kad penitencinė sistema Lietuvoje pagaliau būtų tokia, kokia yra visoje Europoje.
Milda Bliumenzonienė,
1991 m. atkurtos Lietuvos kalinių globos draugijos steigėja