Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei? Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?
Nes Žmogaus Sūnus ateis Tėvo garbėje su savo angelais, ir tuomet jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus. Iš tiesų sakau jums: kai kurie iš čia stovinčių neragaus mirties, kol pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį su savo karalyste“
Kiti skaitiniai: Nah 2, 1–3; 3, 1–3. 6–7; Įst 32, 35–36. 39. 41
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Deimantas Braziulis
Ši Evangelijos vieta visuomet atrodo žiauriai, gąsdinančiai. Sunku išsižadėti savęs, imti savo kryžių ir sekti ne savo, bet Dievo valia. Gal tas baisumas nėra tik dėl kažkokios įsisvaizduojamai didelės kančios, kuri laukia nešant kryžių. Sunkumas kyla ir tame, kad sunku priimti savo kryžių dėl Dievo. Tas įtampų kryžkeles savo gyvenime. Sunku priimti save silpną, parpuolantį, abejojantį, ieškantį, savo nepatrauklias gyvenimo puses. Mieliau priimti savo įsivaizduojamą gerąją pusę su visos geromis savybėmis, su tuo, kas mumyse yra gera ir miela.
Dažnai mums atrodo, kad Dievas veikia tik per gerąsias mūsų savybes, o tai kas mumyse yra negera, sužeista, silpna - šiukštu jam ten kištis. Tačiau į Išganymą mus veda būtent ta sunkioji, silpnoji mūsų pusė. Nes ji šaukiasi Dievo, kad jis ją perkeistų. Ir šis perkeitimas vyksta būtent ant kryžiaus. Dievas ant kryžiaus apverčia viską aukštyn kojom, nes ten galioja ne žmogaus, bet Dievo logika. Ir ten susitinka žmogiškas ir dieviškas gyvenimai.
Bernardinai.lt archyvas