 |
| Šarūno Mažeikos / BFL nuotrauka |
Ilgiuosi Dievo. Bandau prie Jo priartėti, tarti žodžius, pradėti pokalbį. Pokalbį apie Jį ir mane. Apie mūsų santykius. Kreipiuosi į Dievą ir laukiu, kada galiu klausti, kada galiu pasakoti, guostis ar tiesiog patylėti. Kartu. Pirmiausia pasakau Dievui, kad nežinau, nuo ko pradėti pokalbį – tiek daug turiu Jam pasakyti. O dar daugiau išgirsti, išklausyti.
Pradedu pokalbį. Dieve, leisk Tave išgirsti. Leisk man jausti Tavo laiminančią ranką. Susikaupiu maldai – tai mano pokalbio su Dievu pradžia. Visi žodžiai malda. Pagarbinu tyloje. Ateinu ne tuščiomis. Deja, mano „dovanos“ – nuodėmės. Ateinu pas Dievą pasikalbėti apie savo sielos būklę ir pradedu nuo savo silpnumo. Mano sielos būklė man kelia nerimą. Pas Dievą ateinu pagalbos. Atnešta nuodėmė Dievui su gailesčiu ir palikta Jo gailestingumui. Nuodėmė sugadino mano santykį su Dievu, bet ne Dievo su manimi. Dievas mane myli visada, bet per nuodėmę aš to nebejaučiu. Labiausiai apleista jaučiuosi per nuodėmę. Bandau tai pasakyti Dievui savo vienišumu. Nuodėmės karalystė atskiria nuo bet kokio kontakto su Dievu. Aš uždaryta savo nuodėmės. Nuodėmė karaliauja, o aš nukarūnuota. Taip ir sakau Dievui – man reikia pagalbos. Ir Dievas kviečia grįžti.
Kiekvienam žmogui svarbus santykis su Dievu. Koks santykis su Dievu, toks santykis ir su pasauliu, ir savo siela. Kreipiuosi į Dievą kaip į Kūrėją, kuris gali keisti mano sielą man bendradarbiaujant. Mano santykio su Dievu esmė būti kuo artimesne Jam. Turiu pasiryžti užbraukti viską, kas trukdo mano artimam santykiui su Dievu. Pirmiausia, kaip ir kalbėjau, tai – nuodėmė. Po to – nepasitikėjimas Dievu. Aš netobulai pasitikiu Dievu ir mažai yra tikėjimo, kad Jis žino geriausiai, ko man reikia, ir tai suteikia. Mano išgyventas skausmas verčia mane nepasitikėti Dievu. Noriu, kad Dievas būtų mano draugu ir kartu Juo nepasitikiu. Ir nepripažįstu, kad Dievas negali manimi pasitikėti. Kaip dažnai žadėjau pasikeisti į gera ir neištesėjau. Dažnai imu eiti ne tuo keliu, kurį man skyrė Dievas, ir tada nesėkmės atveju Jam priekaištauju. Net nepagalvoju, kad tokioje nepavydėtinoje situacijoje atsidūriau dėl savo kaltės. Dievas man nepriekaištauja, tik bando parodyti, kur atsidūriau Juo nepasitikėdama.
Nepasitikėjimas gimsta iš per mažos meilės. Kuo labiau mylima, tuo labiau pasitikima. Todėl klausiu Dievą, kaip man labiau Jį pamilti. Širdyje jaučiu Jo atsakymą – jeigu tikėsiu, kad mane besąlygiškai myli Dievas, labiau pamilsiu ir aš. Ar man per mažai akivaizdžios tikrovės, kad Dievas mane myli. Jėzaus Kristaus mirtis ant kryžiaus dėl manęs atrodo tolima tikrovė, noriu įrodymų šiandien. Bet kryžius taps aktualus šiandien, jeigu įsisąmoninsiu, kad amžinybė reali – laiminga amžinybė. Tik reikia teisingai pasirinkti. Viešpaties kryžius taps aktualus šiandien, jeigu įsisąmoninsiu, kad jis gelbsti kiekvieną akimirką, kurią dabar išgyvenu. Viešpaties kryžius nepasikeitė, nepraėjo, nepaseno, nes mano kaltės vis naujos ir Jo kryžius mane gelbsti dabar. Viešpats myli mane nuo kryžiaus, o aš turiu mylėti Jį po kryžiumi.
 |
| Unsplash.com nuotrauka |
Ateiti prie kryžiaus yra sunkiausia. Bet prisikėlimo be kryžiaus nėra. Ir jeigu mano susitikimo vieta pokalbiui su Viešpačiu būti prie kryžiaus, išgyvenčiau Jam didesnę meilę. Matydama Jo dovanotą kančią, dėkočiau Jam už dovanotą gyvenimą. Jeigu įprasčiau susitikimo vietą su Jėzumi Kristumi skirti prie kryžiaus, susitikčiau dėl Jo, o ne dėl savęs. Tada užmirščiau save, kaip Viešpats priėmęs kryžių užmiršo save. Galvočiau apie savo kenčiantį Dievą ir mano kančios man taptų pakeliamos. Skirti susitikimą po kryžiumi yra brandžios meilės požymis. Po kryžiumi pasitinkame prisikėlimą – tai sielos šventė.
Dievui sakau, kad noriu jį jausti kasdienybėje. Bėga valanda po valandos, diena po dienos, o aš, atrodytų, nepriartėjau prie Viešpaties. Įsiklausau į kasdienybės smulkmenas – jos gula į didelę mozaiką, vadinamą Dievo valios pildymu. Apie Dievo valią kalbant, atrodytų, kad jau mano maldoje iš anksto užkoduotas Jo valios išsipildymas. Dievo valios ieškau ir randu Dievo įsakymų pildymą ir vis nepaliauju prašyti, kad sugebėčiau priimti Dievo valią taip, lyg ji būtų manoji. Nešu Dievui savo valią, kad Jis pakeistų į Savąją. Pasirinkdama Dievo valią, pasirenku susitikimą su Juo. Pasirinkimas Dievo valios lemia iš gilumų nulemtą žemiškojo gyvenimo brandą ir laimingą amžinybę. Dievo valios priėmimas tai, kada mano santykis yra lygiavertis Dievo santykiui su manimi.
Klausiu Dievą, kaip Jį išgirsti. Atsiverčiu Šventąjį Raštą – Jis kalba. Meldžiuosi – Jis kalba. Skaitau tikėjimo knygas – Jis kalba. Kalbinu nuskriaustąjį – Jis kalba. Žengiu žingsnį – Jis mane veda. Žvelgiu su ilgesiu Jį sutikti – Dievas dovanoja pilnatvės susitikimo akimirką. Ilgesys parodo, kiek daug dar turiu siekti. Mano ilgesyje – visas Dievo pasaulis. Ilgesys yra ieškojimas meilės atsakymų. Ilgesyje randu nusiraminimą. O tame nusiraminime – Dievo dvasia. Dievas kviečia mane bendradarbiauti. Kurti savyje atsinaujinusią sielą, kuri būtų girdinti, jaučianti ir mylinti Dievą.
Jaučiu, kad Dievas norėtų, kad stiprinčiau tikėjimą. Per tikėjimą prie Jo priartėju. Besąlygiškas tikėjimas suteikia drąsos. Troškimas stiprinti tikėjimą atveda prie to, kad aš vis labiau ir giliau pažįstu Dievą. Pažintas Dievas yra iš naujo pamiltas Dievas. Aš Jam tai kartoju lyg primindama apie save. Bet Dievas manęs nepamiršo – Dievo mintyje užrašytas mano gyvenimas atsiskleidžia man su Jo palaiminimu.
Dievas mane laimina visada – artimųjų apsuptyje ir vienatvėje. Jis man taria žodžius, kurių neradau savo mintyse, Jis įkvepia veiksmus, kurių net nesugebu įvardinti, Jis įkvepia idėjas, kurios dar negimė mano galvoje. Dievas yra šalia manęs. Jo kalba netikėtai išgirstama, kai tyloje pasineriu į Jėzaus Kristaus gyvenimą nuo gimimo iki Šventosios Dvasios atsiuntimo. Jo šventumas paliečia mane, ir aš girdžiu savo siela, kaip mano gyvenimas tampa darnus su Dievo valia.