Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę. O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“. Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti.
Taigi jie išplaukė valtimi į negyvenamą nuošalią vietą. Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir netgi pralenkė mokinius.
Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos ilgai mokyti.
Žyd 13, 15–17. 20–21: Ramybės Dievas, išvedęs iš numirusių didįjį Ganytoją, tepapuošia jus visokeriopomis gėrybėmis
Ps 23, 1–3a. 3b–4. 5. 6. P.: Mane Viešpats gano: man nieko nestinga.
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Robertas Urbonavičius
Gerai, kad Jėzus ir jo mokiniai nieko nežinojo apie perdegimo sindromą, nes kitaip jie būtų smarkiai susirūpinę, kad niekaip negauna nei pailsėti, nei pavalgyti.
To priežastis – ne didžiulis Jėzaus populiarumas ar apaštalų nemokėjimas susiplanuoti dienotvarkės, bet Viešpaties Širdies nuostata: „Jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens.“
Viešpats pamiršta savo reikmes, nes Jo Širdis regi kito sielos kančią, regi žmones, kurie yra apleisti ir pamiršti, ne socialine, bet pirmiausia dvasine prasme. Jėzus, kaip karo lauko gydytojas, neskaičiuojantis darbo valandų ir savęs, kad kuo daugiau sužeistųjų išgelbėtų.
Tokio širdies žvilgsnio Viešpats tikisi ir iš mūsų – Jo mokinių. Apaštalas, kuris evangelizuoja pagal darbo valandas, yra biurokratas, bet ne mokinys.
Nebūkime tokie.
Bernardinai.lt