 |
|
Arvydas Paukštys su šeima Balbieriškio Rožinio Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje. Asmeninio archyvo nuotrauka. |
2013 m. ankstyvą rugpjūčio 8-osios rytą skubiosios pagalbos tarnyba užregistravo moters skambutį: „Čia iš Balbieriškio, dega mūsų bažnyčia...“ Operatorė negalėjo patikėti savo ausimis: „Balbieriškyje bažnyčia dega?!“ „Taip...“
Nuvykę ugniagesiai jau nieko nebegalėjo padaryti – 125 metus išstovėjusią medinę bažnyčią su jos neįkainojamais paveldo lobiais sunaikino gaisras. Netrukus buvo pradėtos rinkti lėšos naujai bažnyčiai atstatyti. Aktyviai prisidėjo ir aukojo Vilkaviškio vyskupijos kunigai, tikintieji, visi geros valios žmonės. Naująją Balbieriškio parapijos bažnyčią projektavo architektas Vilius Urbonas, statybas vykdė Jono Urbono vadovaujama „Archis“ statybų įmonė.
Deja, nepaisant didžiulio statytojų entuziazmo, netrukus išseko visos suaukotos lėšos. Iškilo statybų sustabdymo grėsmė. „Ir tuomet pradėjau abejoti, ar tą bažnyčią atstatysiu... Kai pasakai Dievui, kad jau kaip žmogus nebeturi galimybių, jog pavyks padaryti, tada Dievas ateina ir padaro...“ – sakė Balbieriškio Rožinio Švč. Mergelės Marijos bažnyčios klebonas Remigijus Veprauskas.
Tinkamu metu ir tinkamoje vietoje atsidūrę LRT naujienų tarnybos darbuotojai Rūta Lankininkaitė ir Jonas Griškonis 2017-ųjų vasarą visai Lietuvai paskleidė žinią apie sunkumus, ištikusius Balbieriškio bažnyčios statytojus. Šį reportažą pamatė Arvydas Paukštys, lietuviškosios bevielių technologijų įmonės „Teltonika“ įkūrėjas. Pažiūrėjęs „Panoramą“ savo šeimai pasakė: „Galime prisidėti prie bažnyčios atstatymo... Prisidėsim.“
 |
|
Nuotraukos autorius Alius Koroliovas/BFL |
 |
|
Balbieriškio bažnyčia. Valdo Simanaičio nuotrauka. |
Bažnyčia iškilo ir buvo konsekruota 2018-ųjų kovo 3 d. Šių metų pavasarį iš Vokietijos į ją atkeliaus unikalūs rankų darbo vargonai. Arvydas Paukštys tapo pirmuoju Lietuvos mecenatu, kurio vardas įrašytas į Mecenatų knygą, saugomą Lietuvos Valdovų rūmuose. Sprendimą suteikti A. Paukščiui nacionalinio mecenato vardą 2018 m. lapkritį priėmė Vyriausybė, atsižvelgusi į Mecenavimo tarybos sprendimą. A. Paukščio kandidatūrą Mecenavimo tarybai pateikė Vilkaviškio vyskupija ir Prienų rajono meras Alvydas Vaicekauskas. Vadovaujantis Mecenavimo įstatymu, nacionalinio mecenato vardas gali būti suteikiamas asmeniui, skyrusiam ne mažiau kaip 1 mln. eurų paramą kultūros, švietimo, mokslo projektams.
Su ARVYDU PAUKŠČIU kalbamės apie pasitikėjimą Dievo valia mus ištinkančių sunkumų akivaizdoje, apie mecenatystę, verslą ir norą būti paskutiniu.
Kaip sužinojote apie sudegusios Balbieriškio bažnyčios atstatymą ir kodėl nusprendėte padėti sunkumų ištiktiems jos statytojams?
Pažiūrėjau „Panoramos“ reportažą apie tas statybas ir kitą dieną nuvykau pas Balbieriškio kleboną. Pasakiau: „Gal galiu padėti?“
Esu kilęs iš Molėtų. Prieš kelias dienas, šeštadienį, Molėtų bažnyčioje vyko šventos Mišios, kuriose dalyvavo Balbieriškio bažnyčios klebonas, buvo atvykusi Balbieriškio bendruomenė. Minėjome mano tėvelių žūties metines. Prieš metus jie žuvo autoavarijoje, vykdami iš Mišių Molėtų bažnyčioje... Tuomet buvau išskridęs į Kiniją... O po mėnesio turėjo įvykti bažnyčios konsekracija. Norėjau tėvams ją parodyti. Bet jie žuvo ir nepamatė...
Ar nekilo tuomet klausimų, kodėl Jums taip nutiko?
Nekilo. Matyt, toks Dievo planas. Mes planuojame, Dievas juokiasi. Visą gyvenimą ėjau per tuos išbandymus. O čia dar vienas... Esu tikintis žmogus. Dievas mane yra ištraukęs iš tokių situacijų, kurių jau nebekartočiau. Žmogus nesupranta daugelio dalykų. Kodėl bažnyčioje dažniausiai sutinkame vyresnius žmones? Todėl, kad jie jau turi tą patirtį, matyt, jau ne kartą susidūrė su situacija, kurioje suprato, kad Dievas yra ir Jis padeda, jei prašai. O jauniems žmonėms dar viskas prieš akis.
Dievas paliko valią spręsti, priimti sprendimus, su kuo eiti, paskui ką sekti. Nesu išmintingas, nežinau, kaip tai vyksta ir kodėl. Nebuvau tas katalikas, kuris kas sekmadienį eina į bažnyčią, bet dabar yra kitaip. Tai man padeda, randu ten ramybę.
Visą gyvenimą sukausi versle, ten ramybės nėra. Iki šiol bandau išgyventi jame. Džiaugiuosi žmonėmis, tuo, kad galiu ir jiems padėti.
 |
|
Arvydui Paukščiui, bendrovės „Teltonika“ steigėjui ir savininkui, įteiktas pirmasis Nacionalinio mecenato ženklas. Augusto Didžgalvio nuotrauka |
Galime dėkoti Dievui, kad esame tie įrankiai Jo rankose, per kuriuos Jis veikia...
Gaudamas Mecenato apdovanojimą pasakiau, kad visi išbandymai, kuriuos iškentėjau, yra Dievo dovana ir malonė. Už tai Jam ir padėkojau, ne tik valdžiai ar bendradarbiams.
Lapkričio mėnesį Vilniaus klubo organizuotoje konferencijoje apie Vilniaus tapatybę garsus architektas Gintaras Čaikauskas pasakė tokius žodžius: „Bažnyčios buvo statomos kaip aukščiausios dvasinės kulminacijos išraiška. Gal didikai statė kaip išpirką už savo nuodėmes? Gal ir dabartiniam verslui reikėtų pakrypti dvasingumo linkme?“ Kaip pakomentuotumėte tokius žodžius?
Neturiu atsakymo. Kiekvienas žmogus pats sprendžia pagal savo nuostatas ir vertybes. Tikėjimo neprimesi. Jei žmogui kyla vidinis noras padaryti gerą darbą ar paaukoti, tai jis tą ir padarys. Jei jis nemato prasmės, niekas jo neprivers to daryti. Žmonių mes nepakeisime.
O parodytas gražus pavyzdys gali keisti kitų žmonių nuostatas? Gal jos pasikeistų ilgainiui, aišku, nebūtinai tą pačią dieną? Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės laikais bažnyčios ir kultūra buvo remiamos didžiūnų. Gal jau ši tradicija ateina ir pas mus?
Galima žmonėms daryti įtaką, bet tikrai negalima jų pakeisti. Įtaką daro reklama, informacija, pavyzdys. O žmogus pats turi turėti vidinę paskatą, manipuliuoti čia nepavyks. Didžiūnai statė daug rūmų, bažnyčių, jie, matyt, suprato, jog gimė tam, kad tarnautų ir kitiems. Mirdamas nieko nepasiimsi. Gyvename su šeima, turime giminaičių, artimųjų, stengiamės padėti vaikams ar tėvams, kol juos dar turime. Didelė laimė, kai Dievas apdovanoja išmintimi suvokti, jog turi galimybę kažką gero padaryti, kol dar nevėlu. O kitas taip ir nugyvena savo gyvenimą, galvodamas, kad turės daug turto ir bus labai reikšmingas. O kai ateina pabaiga, tai jau nebetenka prasmės. Reikia gyventi dabar ir čia, dalintis dabar ir čia.
Už jokius pinigus nenupirksi jų žodžių, pasakytų per apdovanojimą: „Nesvarbu, į kokią knygą būsi įrašytas, visada gyvensi mūsų širdyse...“
Nežinau, gal ir aš daug ką pavėlavau atlikti. Gal galėjau ir geriau, ir anksčiau padaryti. Norėjau sudegusios Labanoro bažnyčios atstatymą paremti, bet tuomet buvau socialiai remtinas žmogus. Prieš 20 metų turėjau socialinį būstą, keturis vaikus, labai nuo to ir nenutolau...Tai, ką turi, yra labai laikina. Čia turi, čia neturi.
Džiaugiuosi žmonėmis, kurie šalia manęs – mano šeima, darbuotojai. Tai didelė laimė. Mane dabar visi pravardžiuoja mecenatu, bet kai pradėjau daryti tuos darbus, nežinojau nieko apie tą įstatymą ar mecenatystę. Čia jau Balbieriškio bendruomenės darbas, taip jie atsidėkojo... Už jokius pinigus nenupirksi jų žodžių, pasakytų per apdovanojimą: „Nesvarbu, į kokią knygą būsi įrašytas, visada gyvensi mūsų širdyse...“ Tai neįkainojami dalykai, neapskaičiuojami ir neišmatuojami. Pinigai – ne turtas, turtas yra žmogaus širdies gerumas. To turto gavau tiek per šiuos metus, kiek negavau per visą gyvenimą.
Manęs dažnai klausia, kodėl aš neišdalinau pinigų savo darbuotojams. Žinote, kad „Teltonika“ Lietuvoje prieš porą metų buvo nekenčiamiausia įmonė dėl didžiulės darbuotojų kaitos? Nes bandėme išgyventi. Buvo daug nesėkmių, išdavysčių. 20-ųjų „Teltonikos“ gyvavimo metinių proga išleidau leidinuką darbuotojams, kuriame pasidalinau savo nesėkmės istorija. Skamba keistai, suprantu.
Sakote „nesėkmės istorija“, bet Jūsų įmonėje dirba 600 žmonių?
Taip. Stengiuosi, kad jie gerai, oriai gyventų, kad dirbtų Lietuvoje. Mūsų įmonėje vidutinis atlyginimas siekia 2000 eurų, tad šiuo atžvilgiu esame vieni iš lietuviškojo kapitalo įmonių lyderių, turinčių daugiau kaip 600 darbuotojų. Svarbu juk sumokėti geras algas ne tik dešimčiai, o tūkstančiui. Vidutinis atlyginimas jau keleri metai kasmet kyla po 14 procentų. Prieš kelerius metus visiems darbuotojams minimalią algą nuo 400 eurų per vieną dieną pakėliau iki 750 eurų. Ir… sugadinau daugelį žmonių. Tie, kurie iki tol dirbo labai gerai, pasijuto labai blogai. Dabar tokių nesąmonių nebedarau. Supratau, kad reikia kelti vidurkį. Tas, kuris nenori ir nesistengia, negali gauti daugiau už tą, kuris stengiasi.
Net ir sunkiausiais laikais mūsų darbuotojai visada gaudavo algas laiku. Perėjęs daugybę išbandymų supratau, kad pagarba ir pasitikėjimas nėra tušti žodžiai. Tą kultūrą ir bandome įdiegti, nors sunku suderinti skirtingų žmonių lūkesčius.
Apdovanojimo metu sakėte, kad tikitės, jog Mecenatų knyga užsipildys, tačiau joje norėtumėte būti paskutinis. Kaip suprasti tokius Jūsų žodžius?
Yra tokie žodžiai: kas nori būti pirmas, bus paskutinis. Visada, kai norėdavau būti pirmas, tapdavau paskutinis. Viską prarasdavau. Kai esi jaunas, nori lyderiauti, dažnai nori būti pirmas. Tad kyla klausimas: ar kažką darai dėl tokio noro, ar dėl to, kad esi priverstas eiti pirmyn, nes kitaip būsi sumindytas? Buvau skeptiškas ir dėl tos Balbieriškio bendruomenės iniciatyvos teikti mano kandidatūrą apdovanojimui.
Atvažiuokite į Balbieriškį gegužės 4 d. Motinos dienos proga. Jau ir vargonai bus atgabenti...
Jūs ten būsite?
Aš dažnai ten būnu.
2018 m. lapkričio mėnesį popiežius Pranciškus Arvydą Paukštį apdovanojo specialiu kryžiaus ženklu – apdovanojimu „Už Bažnyčią ir popiežių” (lot. Pro Ecclesia et Pontifice). Šiuo apdovanojimu pagerbiami tikintieji pasauliečiai už reikšmingus darbus bei nepaprastą stropumą Bažnyčiai.
2018 m. režisierius Remigijus Velička sukūrė filmą apie Balbieriškio Rožinio Švč. Mergelės Marijos bažnyčios atstatymą. Jį galite pažiūrėti čia.