 |
|
EPA nuotrauka |
Susitikdamas su vyriausybės vadovais ir lankydamasis Čenstakavos Dievo Motinos ikonos šventovėje, Popiežius Pranciškus pademonstravo unikalios Lenkijos krikščionybės istorijos bei iššūkių, su kuriomis ji susiduria šiandien, išmanymą.
Nepaisant popiežiaus Pranciškaus planuotos darbotvarkės, jo vizitas Lenkijoje Pasaulio jaunimo dienoms taip pat paženklintas sielovadiniu vizitu po šalį, įtraukiant susitikimus su Lenkijos vyriausybe ir prezidentu bei šv. Mišias Čenstakavoje, minint 1050 metų Lenkijos krikšto jubiliejų. Popiežiaus žodžiai šių renginių metu atskleidė jo gilią pagarbą lenkų tautai ir brandų Lenkijos istorijos išmanymą. Tačiau Popiežius ragino lenkus neužmigti ant laurų ir priminė, jog Kristus vis dar yra veikiančioji jėga istorijoje. Negalima Jo uždaryti istorijos vadovėliuose.
Ilgą laiką popiežius Pranciškus planavo savo vizito Lenkijoje metu apsiriboti Pasaulio jaunimo dienomis ir tvirtino, jog tai ne sielovadinis vizitas į šalį. Tačiau lenkų vyskupai primygtinai reikalavo, jog popiežius dalyvautų šiųmetiniame Lenkijos 1050 metų krikščionybės istorijos minėjime. 1966-aisiais popiežius Paulius VI – pirmasis popiežius, pradėjęs pastoracinius vizitus už Italijos sienų, kas pelnė jam „Popiežiaus piligrimo“ vardą – norėjo aplankyti Lenkiją. Tačiau tuometinė komunistinė valdžia nesuteikė leidimo jam atvykti į šalį. Dalyvaudamas 1050 metų krikščionybės Lenkijoje jubiliejuje, popiežius Pranciškus simboliškai atliko tai, ko Paulius VI negalėjo padaryti.
Trečiadienį vakare popiežius susitiko su Lenkijos prezidentu ir Ministru Pirmininku, o ketvirtadienį aukojo šv. Mišias Jasna Goros šventovėje Čenstakavoje, kartu su daugiau nei puse milijono lenkų piligrimų. Turint omenyje, jog Lenkija pasižymi kaip esanti viena iš tvirčiausių katalikiškų kultūrų pasaulyje, ir kad šalies prezidentas ir vyriausybė laikomi Europos (o galimai ir viso pasaulio) katalikiškiausia valstybės galva ir vyriausybe, buvo tikimasi, jog tai bus širdingi susitikimai. Ir tai pasitvirtino. Tačiau kai kurie vis tiek sugebėjo suregzti priešingą žiniasklaidos naratyvą.
Viename straipsnyje, publikuotame katalikų žinių portale „Crux“, ilgametis Vatikano analitikas, Johnas L. Allenas jaunesnysis, teigė, kad „visiškai įmanoma, jog Pranciškus ir Lenkijos prezidentas Andžejus Duda patirs keletą įtemptų akimirkų.“ Kodėl? Lenkijos vyriausybė oponavo ES direktyvoms suteikti prieglobstį migrantams iš musulmoniškų šalių ir sumažinti anglies dioksido emisijas (Lenkijos ekonomika yra itin priklausoma nuo akmens anglies). Allenas taip pat suponavo galimą „įtampą“ tarp lenkų vyskupų ir popiežiaus Pranciškaus. Paskutiniajame sinode, lenkų episkopatas (ir praktiškai visi kiti vyskupai iš post-komunistinio pasaulio) stipriai priešinosi Komunijai išsiskyrusiems ir antrą kartą susituokusiems katalikams, tuo tarpu popiežius Pranciškus, būdamas gailestingumo popiežiumi, ir jo Amoris Laetitia, Alleno manymu, sąlygoja „properšą“ šiuo klausimu.
Šios sensacingos prognozės nepasitvirtino. Trečiadienį Šventasis Tėvas buvo labai maloningas A. Dudos ir Lenkijos vyriausybės atžvilgiu bei gyrė Lenkiją savo kalboje: „Tai yra mano pirmas kartas lankantis vidurio rytų Europoje, ir aš džiaugiuosi, jog pradėjau nuo Lenkijos, kurios sūnus buvo nepamirštamasis šv. Jonas Paulius II, Pasaulio jaunimo dienų pradininkas ir rėmėjas“. Popiežius tęsė girdamas lenkų tautą už tai, jog per daugelį amžių išliko ištikima savo krikščioniškajam paveldui, ypač 1965-ųjų metų laišką, kurį lenkų vyskupai nusiuntė vokiečių vyskupams „atleisdami ir melsdami atleidimo“.
Popiežius Pranciškus paminėjo migrantų klausimą, bet jo laikysena jokiu būdu nebuvo kaltinančioji. Jis visų pirma paminėjo Lenkijos emigracijos problemą (nuo tada, kai šalis įstojo į Europos Sąjungą 2004 metais, daugiau nei du milijonai jos piliečių persikėlė į vakarų Europą) ir ragino Lenkijos vyriausybę sudaryti palankesnes sąlygas emigrantams sugrįžti. Raginant lenkų tautą priimti migrantus, popiežiaus tonas buvo labiau padrąsinantis, o ne smerkiantis.
Allenas nepaminėjo, jog be to, kad palaiko migrantus ir kovą prieš globalinį atšilimą, popiežius Pranciškus taip pat yra nepalaužiamas abortų klausimu, vadindamas tai „išmetimo kultūros“ produktu. Štai ką argentinietis popiežius teigė šiuo klausimu savo kalboje Vavelio pilyje trečiadienį: „Gyvybė turi visuomet būti priimama ir saugojama – tiek priimama, tiek saugojama – nuo pastojimo iki natūralios mirties, ir mes visi privalome gerbti gyvybę ir ja rūpintis.“
Kadangi 450 000 lenkų pasirašė įstatymo projektą, kuris visiškai uždraustų abortus šalyje, Lenkijos parlamentas jau netrukus turės vykdyti balsavimą šiuo klausimu (šiuo metu, pagal Lenkijos aborcijos įstatymą, abortą galima atlikti tik tuo atveju, jei motinos gyvybei ar sveikatai iškylęs pavojus, jei nėštumas įvykęs po išprievartavimo ar kraujomaišos, jei vaisius yra apsigimęs). Nežinau, ar popiežius yra informuotas apie šią būsimą diskusiją abortų Lenkijoje klausimu, bet turint omeny, jog jis palaikė artimus ryšius su lenkų vyskupais iki Pasaulio jaunimo dienų pradžios, tai nenustebintų. Vienu ar kitu atveju, yra aišku, kokia popiežiaus pozicija šiuo klausimu.
Kai ketvirtadieio rytą Popiežius Pranciškus atšventė mišias Jasna Guros šventovėje, prisipažinsiu, jog nenumaniau, ką jis ištars. Popiežius Šv. Jonas Paulius II, žinoma, buvo lenkas, tad jis turėjo daug ką pasakyti apie šventovę ir jos svarbą Lenkijai. Tuo tarpu Benediktas XVI lankėsi Lenkijoje daugybę kartų prieš tapdamas popiežiumi ir sulaukė garbės daktaro laipsnių iš daugelio Lenkijos universitetų; dar daugiau, jis buvo artimas Jono Pauliaus bendradarbis daugiau nei 20 metų. Ką Pranciškus – kuris nėra kilęs iš Europos, kuris niekada nėra buvęs Lenkijoje, ir kuris pažinojo Joną Paulių II, bet ne itin gerai – galėtų pasakyti lenkų tautai jos pakrikštijimo 1050-osios sukakties proga?
Nors Pranciškus yra užsienietis tolimoje šalyje, jo homilija buvo įkvėpianti ir atskleidė suvokimą apie Lenkiją. Jis pagerbė 1050 metų trunkantį krikščionybės Lenkijoje palikimą, pabrėždamas, jog jis „buvo suformuotas Evangelijos, Kryžiaus, ir ištikimybės Bažnyčiai dėka“. Būtent per pastaruosius du šimtmečius lenkų tauta patyrė daugybę siaubingų įvykių – padalijimus, kurie ištrynė šalį iš Europos žemėlapio, brutaliąją nacių ir sovietų okupaciją Antrojo pasaulinio karo metu, slogiąją komunistinio režimo priespaudą – tačiau jos tikėjimas ne tik išgyveno, bet net išaugo.
Čenstakavos Dievo Motina atlieka esminį vaidmenį Lenkijos katalikybei, panašų į Gvadalupės Mergelės vaidmenį Meksikos katalikų gyvenime. Pranciškus tai pripažino ir teigė, jog tikėjimas yra perduodamas per šeimą, visų pirma, motinos ir močiutės dėka. Tokiu pačiu būdu, pažymi Pranciškus, Švenčiausioji Mergelė atveda mus prie Dievo. Lenkijos istorijoje Marija vedė lenkus laikydama juos už rankos ir teikė jiems paguodą bei drąsą išlikti stipriems savo tikėjime.
Homilijos pabaigoje Pranciškus pagirtinai paragino lenkus galvoti ne tik apie praėjusius 1050 krikščionybės metų šioje šalyje, bet svarbiausia, apie jų ateitį: „Viešpats nenori, kad mes bijotumėme Jo kaip galingo ir tolimo valdovo; Jis nenori sėdėti ant sosto danguje ar istorijos vadovėliuose, bet nori nusileisti iki mūsų kasdienių gyvenimų ir žengti su mumis. Mąstant apie šio tūkstantmečio dovaną, kuris buvo toks turtingas tikėjimu, nuostabu visų pirma dėkoti Dievui, kuris žengė su jūsų tauta, paimdamas ją už rankos, kaip tėvas laiko savo sūnaus ranką ir lydi jį visokiomis aplinkybėmis“.
Popiežius Pranciškus regėjo Dieviškosios Apvaizdos darbą formuojant Lenkijos istoriją, taip kaip Adomas Mickevičius, Lenkijos nacionalinis poetas, tai darė XIX amžiuje. Tačiau jo apibūdintas „istorijos vadovėlių Dievo“ įvaizdis yra puikiai įvardintas įspėjimas lenkams neleisti jų tikėjimui tapti praeities reliktu. Dažnai lankantis gražiosiose istorinėse bažnyčiose Vakarų Europoje, kurios veikiau tarnauja kaip turistų, tarsi studijuojančių ateivių civilizaciją, smalsumo objektai, ar kaip Bacho koncertų salės, aš taip pat juntu, jog didžioji dalis Vakarų nusileido iki „istorijos vadovėlio krikščionybės“ lygio. Pranciškaus kreipimasis į lenkų tautą gali būti kreipimasis į katalikus visame pasaulyje raginant atminti, jog Dievas ir toliau formuoja istoriją ir kad mes turėtume žengti su Juo.
Pagal Filipo Mazurczako komentarą „Catholicworldreport.com“ parengė Rūta Burbaitė