1945 metais viename pirmųjų savo esė po Antrojo pasaulinio karo pabaigos Hannah Arendt rašė, kad blogio problema bus pamatinis pokario Europos intelektualinio gyvenimo klausimas kaip kad mirtis buvo tapusi svarbiausia problema po Pirmojo pasaulinio karo.
XX amžius į šipulius sudaužė visus svaičiojimus, kad blogis yra tik struktūrinė problema, kad pats žmogus iš prigimties neabejotinai yra geras, o jį gadina aplinka, kurią sutvarkius tinkamai viskas išsprendžiama. Paaiškėjo, jog tikrai ne. Pasaulio nuo blogio neišgelbėjo nė vienas socialinis inžinierius. Tapo akivaizdu, kad blogis kyla ne tik iš mus paveikiančių netobulų institucijų, o iš laisvą valią turinčio žmogaus, ar tai būtų didį blogį įkūnijantys XX amžiaus totalitarinių režimų kūrėjai, ar tokie apgailėtini diktatoriams tarnavę biurokratai kaip Adolfas Eichmannas, atsisakę moralinio apsisprendimo pareigos ir, anot H. Arendt, įkūnijantys blogio banalumą. Rabinas Jonathanas Sacksas savo ruožtu akcentuoja, kad šiandien pavojingiausias yra taip vadinamas altruistinis blogis, kuris ragina žudyti prisidengiant Dievo vardu.
Kaip ten bebūtų, visos šios diskusijos įrodo, kad H. Arendt buvo teisi – blogio klausimas iš tiesų yra centrinis. Viena vertus, tai yra filosofinis klausimas apie blogio prigimtį ir šaltinius. Kita vertus, tai yra praktinis klausimas, ką daryti, kad užkirstume kelią blogio suvešėjimui.
Popiežiaus Pranciškaus apsilankymas Aušvice yra tarsi kelionė į pačią mūsų laikmečio blogio šerdį. Žiniasklaida pabrėžė, kad Pranciškus yra jau trečiasis Aušvicą aplankęs pontifikas ir pirmasis iš visos trijulės, kilęs iš šalies, kuri nebuvo tiesiogiai paliesta Holokausto. Taip, viena vertus, teisūs yra tie, kurie teigia, jog taip popiežius parodo, jog Holokaustas yra visuotinė tragedija. Tai nėra tik žydų, vokiečių ir valstybių, virtusių kruvinomis žemėmis, reikalas. Tai yra didžiausia XX amžiaus tragedija, būtent ir pavertusi blogio temą pačia centrine.
Tačiau, man regis, Pranciškus siunčia ir dar svarbesnę žinią, kad žmonių kančios negalima skirstyti į savą ir svetimą, nes būtent nuo to ir prasideda konkurencija, siekiai savųjų kančią iškelti aukščiau už kitų, o galbūt net ir išsisukinėjimai norint pateisinti savo abejingumą – suprask, kodėl man turėtų rūpėti kito kančios, kai ir savų pakanka. Tai yra ne tik selektyvios atminties, tačiau ir selektyvios, o gal veikiau reliatyvizmo jau paliestos moralės ženklas.
„Viešpatie, būk gailestingas savo tautai; atleisk už tiek daug žiaurumo“, – tokį įrašą Pranciškus paliko Aušvico memorialo svečių knygoje. Tai yra dar viena svarbi pamoka. Viena vertus, pontifikas akcentuoja, kad taika yra įmanoma tik ant tiesos pamato. Tiesa negali būti selektyvi ir apdainuoti tik mūsų žygdarbius. Ji turi kalbėti ir apie mūsų nuodėmes ir atgailą už jas.
Kita vertus, svarstydami apie kaltę, mes dažniausiai vis dar esame linkę mąstyti tautinėmis kategorijomis. Ką padarėme mes lietuviai, mes lenkai, mes vokiečiai? Ką mums padarė kiti? Pranciškus savo ruožtu kalba apie Dievo tautą, krikščionis. Krikščionybė peržengia tautines ribas. Kaip pilietis aš esu atsakingas už savo šalį, tačiau kaip krikščionis aš esu atsakingas ir už Bažnyčią. Ką padarė arba nepadarė mano tikėjimo broliai, liečia ir mane. Ypač tai pasakytina sunkios nuodėmės atveju, nes taip diskredituojama ne Lenkijos ar Lietuvos, ne Vokietijos ar Prancūzijos Bažnyčia, o Visuotinė Bažnyčia, kurios dalis esame.
Popiežius Pranciškus, lankydamasis Aušvice, susilaikė nuo kalbų. Lenkijos vyriausiasis rabinas Michaelas Schudrichas perskaitė 130-ąją psalmę „Iš nevilties gelmių šaukiuosi tavęs, Viešpatie!“ Kur gi buvo Dievas Aušvice? Šis klausimas, kalbantis apie tai, kaip Dievas, kuris yra geras, galėjo leisti tokius žiaurumus, skamba gana dažnai. Bandymas rasti atsakymą į šį klausimą vienus privedė prie įsitikinimo, jog Dievo nėra, kitus paskatino į manichėjišką pagundą, o dar kitiems leido teigti, kad Dievas, jei ir yra, tai geriausiu atveju yra abejingas savo tvariniui žmogui, arba yra blogas. Tai yra rimtas iššūkis krikščioniškai teologijai.
Popiežius Pranciškus Aušvice apsilankė liūdnai pagarsėjusiame 11 bloke, kuriame 1941 metais užgeso save už kitą paaukojęs Šv. Maksimilijonas Kolbe, o taip pat susitiko ir su tragediją išgyvenusiais asmenimis bei tais, kurie šiandien yra vadinami Pasaulio tautų teisuoliais. Būtent šie žmonės yra tie, kuriems turime dėkoti už tai, kad net ir tamsiausiomis istorijos akimirkomis jie išsaugojo šviesos spindulį. Dievas neturi kitų galimybių veikti pasaulyje kaip tik per mus. Būtent tą liudijo ir Šv. Maksimilijonas Kolbe, suvokęs, kad niekas kitas nepasiaukos už myriop siunčiamą artimą. Jis, eidamas į bado celę, suprato, kad gelbsti ne tik savo artimą, tačiau kartu ir rodo kelią ateities kartoms. Jis gelbėjo ne tik konkretų žmogų, tačiau ir patį tikėjimą, Bažnyčią. Tas pats pasakytina ir apie kitus, kurie aukojosi ir liudijo, jog mylėti Dievą ir artimą reiškia ne melsti gėrybių sau, o atiduoti save tiems, kuriuos myli. Būtent taip elgėsi ir Pasaulio tautų teisuoliai, rizikavę savo gyvybe, kad gelbėtų persekiojamus žydus.
Popiežius susilaikė nuo kalbų ir, mano supratimu, tai yra simboliškas pasakymas, kad Holokausto pamoką būsime išmokę ne tada, kai gebėsime kalbėti širdį veriančias nuostabias kalbas, o šiandien, savo aplinkoje veiksime siekdami užkirsti kelią blogiui. Kiekvienas pagal savo išgales, tačiau kiekvienas nešantis jam tenkančią atsakomybės dalį. Ne veltui Pranciškaus vizitas Aušvice sutapo su Kryžiaus keliu, kuris tos pačios dienos vakare vyko Krokuvoje. Šiame Kryžiaus kelyje buvo akcentuojami ne tik Jėzaus mirtis ir prisikėlimas, tačiau ir gailestingumo darbai kūnui ir sielai. Kitaip tariant, tik konkretūs gailestingumo darbai šiandien gali liudyti už mus kentėjusį ir prisikėlusį Jėzų Kristų, tik konkretūs gailestingumo darbai gali prikelti mūsų sergantį pasaulį.
