Atėjus vakarui, mokiniai nusileido prie ežero, sulipo į valtį ir plaukė kitapus ežero, į Kafarnaumą. Jau sutemo, o Jėzus vis dar nebuvo grįžęs pas juos. Ežeras bangavo, nes pūtė smarkus vėjas.
Nusiyrę nuo kranto dvidešimt penkias - trisdešimt stadijų, jie pamato Jėzų, einantį ežero paviršiumi ir besiartinantį prie valties. Jie išsigando. O jis sako: „Tai aš. Nebijokite!“ Jie norėjo jį pasiimti į valtį, bet valtis netrukus priartėjo prie kranto, į kurį jie yrėsi.
Kiti skaitiniai: Apd 6, 1–7; Ps 33
Evangelijos skaitinį komentuoja s. Vitalija Fedaravičiūtė PAMI
Visą šią savaitę Evangelijos skaitiniai kalbėjo – ir labai stipriai! – apie besąlyginę Dievo meilę, kuri laisvai dovanojama ir laukia žmogaus laisvo atsako. Tiems, kurie atidžiai seka visos savaitės komentarus, gali susidaryti įspūdis, kad krikščionybė – tokia „saldi“ religija, pasinėrusi į iliuzinį „viskas puiku“ pasaulį. Tačiau šios dienos Evangelija prabyla apie kasdienybėje aplankančius išbandymus, kurie yra nė kiek ne mažiau svarbi Dievo patirtis, kaip ir jo dovanojamos paguodos ir malonės. Tačiau esminė mintis yra ne tai, kad Dievas mus tam tikrais momentais pastato „abiem kojom ant žemės“, bet kad net ir išbandymų ir bejėgiškumo valandą nepalieka mūsų vienų, net jeigu mes to ir nejaučiam ar nesuvokiam iš karto...
„Atėjus vakarui“ – tai vakaras po įspūdingų duonos padauginimo įvykių, kai mokiniai vargiai ar begalėjo širdyse ir protuose sutalpinti kilusius jausmus ir mintis. Galiausiai po visų darbų ir įspūdžių pasijuto tokie pavargę ir išsekę, kad norėjosi tik atsipalaiduoti... Jie nusprendė plaukti į Kafarnaumą, iš kur dauguma mokinių buvo kilę. Tam reikėjo perplaukti ežerą – paskutinė dienos užduotis, tačiau ne ką ne lengvesnė už iki tol buvusias, žinant, koks permainingas ir pavojingas gali būti vėjas virš didžiulio ežero. Tačiau jie jaučiasi drąsūs – mat buvo žvejai, pažįstą šį ežerą ir galį pasitikėti darbo užgrūdintais raumenimis. Bet pagaliau kažkas tikro, patikimo, žemiško! Jie kliaujasi savo žmogiškais resursais. „Vakaras“ – tai tam tikra tikėjimo nuovargio būsena, kai nebesupranti Dievo buvimo, kai atrodo, kad jo nėra šalia, ir belieka kliautis vien savimi. Paprastai tai seka po didelių Dievo patirčių, ypač dvasinio gyvenimo naujokams. Suprantama, tai „išprovokuoja“ dar vieną išbandymą: pasikliovimas vien savo jėgomis, veikimas be Dievo – net jei atrodo, kad šitai jau tikrai sugebi pats! – visada atveda į audros patirtį. Dievas tuomet leidžia pamatyti savo žmogiškų galimybių ribas, kad labiau suprastume: mums visuomet ir visur reikia Dievo!
Pačiame mokinių išgąstyje Jėzus ištaria nuostabiausius, kokie tuo momentu gali būti, žodžius: „Tai aš. Nebijokite!” Iš tiesų jis visuomet buvo šalia, taip diskretiškai ir tyliai, kol mokiniai jautėsi kažką sugebą ir patys, kai jautėsi „persisotinę“ Dievo artumo ir jo nepaprastų darbų. Kai norėjo tarsi patys sau kažką įrodyti... Jis buvo su jais tyliai ir nepastebimai, kol mokiniai, vos pasistūmėję nuo kranto, patys grūmėsi su vis didėjančiomis bangomis. Jis matė, kaip senka jų jėgos, tačiau gerbdamas jų laisvą pasirinkimą, lyg iš tolo leidosi pamatomas, nors dar neatpažįstamas. „Tai aš. Nebijokite!” – vien šių žodžių pakako suminkštinti mokinių širdis, kad jie vėl iš naujo pajustų troškimą būti su juo, patirti jo artumą ir šioje, tokioje „savoje“, pažįstamoje, o kartu ir priešiškoje situacijoje. Vien to jų noro „pasiimti Jėzų į savo valtį“ pakako, kad išbandymas liautųsi tą pat akimirką: „valtis iškart priartėjo prie kranto, į kurį jie yrėsi“...
Bernardinai.lt archyvas