Turiu rutininį įprotį peržvelgti kelių elektroninių naujienų portalų žinias: greitomis nuskenuoti antraštes, išsirinkti, kas „užkabina“ akį, tuomet ramiai perskaityti. Po kurio laiko vėl norisi perbėgti per atnaujintą informaciją. Turiu netgi aiškią seką, kuris portalas pirmas, kuris antras ir trečias.
Žinia, didžioji dalis informacinių pranešimų tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio, kartojasi. Kartais tas pats faktas pateikiamas skirtingai. Ne jo interpretacija, o pats faktas. Gali būti, jog informacijos perteikėjai naudojasi skirtingais vietos ar užsienio šaltiniais ir yra jų lengvai dezinformuojami.
Tačiau kai tas kartojasi, kyla abejonių, kad informacijos persiuntėjai nelabai moka užsienio kalbų. Jei ir moka, tai nelabai gilinasi ir žinią pateikia tik bendrais bruožais, o vėliau prideda patikslinimą. Arba neprideda. Nes plūsta nauja informacija. O gal mano, kad skaitytojams ir taip gerai.
Man negerai. Dažniau rytais sklaidydama puslapius kaskart vis labiau nusiviliu vieno portalo pateikiama informacija. Portalo neįvardinsiu tikėdamasi, kad jame dirbantieji patys nėra patenkinti sava produkcija ir padiskutavę su redaktoriais artimiausiu metu imsis pokyčių.
Diskusiją pradėti siūlyčiau nuo antraščių. Žinoma, jos turi būti užkabinančios, patraukiančios akį ir dėmesį. Tačiau vieno iš pagrindinių mūsų šalies laikraščių antraštės beviltiškai prastėja ir katastrofiškai kartojasi.
Frazės „Kažkas kažkur sprogdina seksualumo bombą“arba „sprogdina internetą savo seksualumu“ jau senokai įsitvirtino portaluose. Skiriasi tik „sprogdintojų“ vardai ir veidai. Tik ar tikrai taip dažnai reikia kartoti tas frazes, ypač kai žodžiai „sprogdinti bombą“ šiandien kelia visai kitas asociacijas? Ar gal čia reikėtų užjausti reporterį, kuriam teko nelaimė įvardinti turinį, kurio nėra kaip aprašyti?
„Kelionėje ponas ir ponia X patyrė nuotykių daugiau, nei tikėjosi“ arba „pamatė, ko niekada nesitikėjo“.
Perskaitau straipsnį. Nuotykių negausu, ponams X nedaug fantazijos duota ieškoti nuotykių, o jau ypač – apie juos pasakoti. Ko gero, tokie straipsniai – liūdna prievolė tokia žinute pagarsinti ponus X.
„Rėžė visą tiesą“ – dar viena kultinė frazė. Rėžti – stiprus žodis. Minimo naujienų portalo atveju savas tiesas rėžia bet kas ir apie bet ką. Dažnokai tiesa yra abejotina, ir nelabai yra ką rėžti. Turbūt gudresniam tokio straipsnio herojui pačiam nejauku taip būti pagarsintam.
Paskutiniu metu itin populiarios „stiprios“ antrojo sakinio dalies formuluotės: „Ji mėnesį tepė veidą kavos tirščiais: tiesa jus priblokš“ arba „Jis tris savaites valgė krevetes – štai kas atsitiko“. Na ir kas gi atsitiko? Nelabai kas. Turbūt kiškis vilką susitiko, tik tiek to įvykio...
Apie ką aš čia? Apie žodyną. Svarbus, nepaslepiamas, nepaneigiamas išsilavinusio žmogaus požymis – jo kalbos turtingumas, jo žodynas. Filologų paskaičiavimais šių dienų kultūringo žmogaus aktyvusis žodyninis fondas, t. y. vartojami žodžiai sudaro 3–5 tūkstančius žodžių, o pasyvusis (žodžiai, kuriuos išgirdę juos suprantame) – apie 15–18 tūkstančių žodžių.
Gal įdomu, kokiu žodynu operavo žinomi rašytojai ir poetai? Statistiką reikėtų priimti atsižvelgiant į tai, kad skaičiai apytiksliai, kūrėjai gyveno skirtingu laiku, brendo skirtingose aplinkose, skirtingos apimties ir žanrų jų kūrybinis palikimas.
Štai mūsų literatūros pradininko K. Donelaičio poemos „Metai” žodynas – 3 100 žodžių, S. Nėries poezijos žodynas – 7 200 žodžių. A. Puškino – daugiau kaip 21 000 žodžių, W. Shakespeare`o – daugiau nei 29 000 žodžių.
Ko aš norėčiau?
Kad naujienų portalo darbuotojai ir ypač redaktoriai nepamirštų, jog atostogaudami ar ne vasarą žmonės skaito laikraščius. Kad didžiosios dalies skaitančiųjų aktyvusis žodynas, nors ir labai tolimas šekspyriškajam, tikėtina, sukasi apie 4 tūkstančius žodžių. Ir kad pasikartojančios antraštės geriausiu atveju labai labai juokina, o blogiausiu – labai labai erzina. Abiem atvejais tikrai neprideda informaciniam portalui solidumo.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.