Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. Jį lydėjo gausi minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams.
Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais. Artėjo žydų šventė Velykos.
Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia gausybė pas jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Jis klausė, mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs.
Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent gabalėlį“.
Vienas iš mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: „Čia yra vienas berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“
Jėzus tarė: „Susodinkite žmones!“ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų.
Tada Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems; taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. Kai žmonės pavalgė, jis pasakė mokiniams: „Surinkite likučius, kad niekas nepražūtų“. Taigi jie surinko ir iš penkių miežinės duonos kepalėlių pripylė dvylika pintinių gabaliukų, kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų.
Pamatę Jėzaus padarytą stebuklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį“. O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną.
Kiti skaitiniai: Apd 5, 34–42; Ps 27
Evangelijos skaitinį komentuoja s. Vitalija Fedaravičiūtė PAMI
Jėzus parodo savo meilę tiems, kurie juo seka, pasotindamas ne tik jų kūnus, bet ir alkstančią dvasią.
Lyg tarp kitko evangelistas užsimena: artėjo žydų šventė – Velykos. Velykos arba Pascha – didžiausia žydų šventė, kurioje minimas Abraomo plikuonių išlaisvinimas iš Egipto faraono vergijos. Tą naktį žydai valgė paskubomis iškeptą neraugintą duoną, o vėliau, keliaujant per dykumą į Pažadėtą Žemę, Dievas maitino juos stebuklingąja mana – duona iš dangaus. Vis dėlto pasirodo, kad ši evangelisto pastaba apie Velykas – labai reikšminga, netgi esminė, raktinė: Jėzus atėjo tam, kad atneštų „naująsias Velykas“ – perėjimą iš nuodėmės vergijos į Dievo vaikų laisvę. O kad kelyje į pažadėtą amžinąją Tėvo Karalystę nenusilptume, jis parūpino mums Eucharistinės Manos – savo Kūno ir Kraujo dovaną, kuri jau kelis tūkstantmečius maitina Bažnyčią kelyje į Tėvo Namus. Stebuklingai padaugindamas miniai žemišką maistą, Jėzus duoda pranašišką ženklą, kad netrukus savo kančia, mirtimi ir Prisikėlimu įsteigs šį Eucharistinį maistą – dangišką maistą, kuriuo jau šioje žemės piligrimystėje ragaujame ir patiriame Pažadėtosios Žemės amžinybėje vaisių.
Dar viena svarbi detalė – anapus Tiberiados arba Galilėjos ežero stebuklingai padauginta duona ir žuvis buvo pačių žmonių atsinešta. Žinoma, jos tebuvo simboliškai, kaip sakė apaštalas Andriejus – ką gi tai reiškia tos dvi žuvelės ir penki kepalėliai tokiai miniai? Tačiau Dievui pakanka to, ką mes turime. Dievui pakanka mūsų tokių menkų, neišmanančių, netobulų, klumpančių, kad padarytų savo nuostabius darbus. Mes turime „įnešti savo dalį“, pasakyti savo „taip“ Dievui, atiduoti savo pastangas, kad jis galėtų tai priimti, apvalyti, pašventinti, perkeisti ir padauginti. Juk ir apaštalai pradžioje buvo kupini nesupratimo, kaip ir visa minia, laikė Jėzų politiniu mesiju, išvaduosiančiu iš romėnų jungo. Kryžiaus akimirką kupini išgąsčio ir bejėgiškumo, jie visi, išskyrus Joną, išsibėgiojo ir išsislapstė. Nieko keisto – tai tebuvo paprasti ir neišsilavinę žvejai. Tačiau užteko jų pradžioje tokio silpno „taip“, jų geros valios troškimo, kad vėliau Dievas perkeistų juos į galingus Evangelijos skelbėjus visame pasaulyje ir padarytų juos Bažnyčios pamatu visiems laikams.
Ir iš mūsų Dievas laukia tik to paprasto, galbūt dar neryžtingo „taip“ – tiek, kiek pajėgiame šiandien tai padaryti – kad padarytų mus savo malonės ir meilės įrankiais. Jis pats padaugins mumyse savo malonę ir meilę, savo jėga sustiprins mūsų silpnumą, savo dievyste perkeis ir pašventins mūsų žmogišką trapumą, išgydys mūsų žaizdas, išlaisvins iš neteisingų prisirišimų ir priklausomybių, mūsų dvasios alkį pasotins savimi – viską duos, ko tik reikia šioje žemės kelionėje. Už tą vieną mūsų žmogišką, laisvai ištartą „taip“ – tiek, kiek galime. Šito jam iš mūsų pakanka...
Bernardinai.lt archyvas
