 |
| D. Matvejevo nuotr. |
Su aktoriumi, režisieriumi, Nacionalinės premijos laureatu Valentinu Masalskiu (g. 1954) kalbamės apie jo kasdienybę, nuolatinį vertybių ir požiūrio formavimąsi, apie jo gyvenimo mokytojus. V. Masalskio teigimu, mokytojo, jeigu jis tikras, joks mokinys negali aplenkti. Mokytojas išnyksta kitoje laiko dimensijoje. O spektaklis ar bet kuris kitas meno kūrinys turi prisibelsti į žiūrovo emocijas. Ar žiūrovas mokosi, priklauso nuo to, ką jis pats atsineša, ką jis pats per gyvenimą yra surinkęs… Tačiau svarbiausias ir neleidžiantis žmogui sustoti momentas yra nuolatinis troškulys, kada niekaip negali atsigerti iš vieno šaltinio ir nenustoji ieškoti.
Esate sakęs, kad Jūsų vertybių skalė susiformavo vaikystėje. Gal galėtumėte papasakoti, kokia toji vaikystė buvo ir kas jos metu formavosi?
Neteisinga būtų sakyti, kad vertybių skalė formavosi. Ji nesusiformuoja, ji formuojasi, visą laiką fermentuojasi. Niekada nebus taip, kad tu jau kažką suformavai. Mes kintame. Nieko nėra pastovesnio už kitimą. Per gyvenimą vertybės kinta. Vaikystėje rūpėjo žalią agrastą nusiskinti iš kaimynės sodo, kad pavogei, niekas nematė, o tu jį suvalgei pirmas. Vertybė buvo gauti iš mergaitės laišką, kai dar niekas nebuvo gavęs. Tokios egoistinės vertybės.
Be abejo, vertybės turi pagrindą, bet per gyvenimą kinta požiūris į jas. Kinta ne pačios vertybės, bet požiūris. Netgi jei vaikystėje yra paslaptis, pasakos stebuklai, tai dabar, sulaukus tokio amžiaus, man paslaptis yra pavasaris, aš žiūriu į tą pliką medį, kuris visai yra pilkas, dar be jokio lapo, ir greitai iš jo po kokio pusės mėnesio išlįs žalias lapas. Man tai yra stebuklas, kuris įvyks šalia manęs. Aš nežinau, iš kur jis atsiras. Šiandien man tai yra stebuklas. O jaunam tai nebuvo stebuklas, aš pro jį prabėgdavau, pralėkdavau kaip vėjas. Man tai buvo nieko nereiškiantis daiktas.
Papasakokite apie savo kasdienybę. Kokia yra Jūsų diena?
Dienos yra skirtingos. Keliuosi anksti. Jeigu manęs paklausia, ką aš veikiu taip anksti – 5–6 val. – atsikėlęs, tai sakau, kad kartais žiūriu į rytą, kartais galvoju, ką veiksiu per dieną, kartais apmąstau būsimus darbus, kartais skaitau, nes tada eteris netriukšmingas ir sąmonė labai gerai priima informaciją, nebūna jokių dirglumų galvoje, o per pietus galva įsidirgina, atsiranda labai daug informacijos, juo labiau mūsų tokiame greitame pasaulyje, tokiame greitame bėgime yra labai daug informacijos.
Pavakariu jau būnu pavargęs. Jaunystėje miegoti eidavau labai vėlai. O pats darbas… net nežinau, kaip čia pasakyti… Studentai, aktoriai, teatras, vaidinimas, buities rūpesčiai… Turbūt negali nupasakoti visų dienų, jos visos yra ir skirtingos, ir vienodos.
 |
| D. Matvejevo nuotr. |
Jeigu turi kažkokių didelių užduočių, tai dienos intensyvumas yra visai kitoks. Nors kartais diena gali iš šalies atrodyti tokia, kokia prieš tai buvusi, bet vidiniai tempai yra skirtingi, kitoks judėjimas vyksta viduje – per didelis arba per greitas. Iš šalies žmogui gali atrodyti, kad nieko neveiki, bet tu labai veiki. Nusakyti dienos neįmanoma, ji nepagaunama tokia. Ką nusakysiu dabar, rytoj jau bus kažkas kito.
Kokie yra svarbiausi Jūsų gyvenimo spektakliai, knygos, filmai, kas yra Jūsų gyvenimo mokytojai?
Oi daug… Kažkas iš labai protingų žmonių yra pasakęs, kad mus padaro žmonėmis uždaviniai, kuriuos mes sau išsikeliame, ir mokytojai. Mokytojai – visi, kurie išėję į nebūtį, tai gali būti ir knyga, mokytoju gali būti ir Platonas, ir graikų filosofija, ir Jėzus, ir Šventraštis, ir Buda, ir tie, kurie tau davė išminties, kurie tave pastūmėjo eiti į priekį, kurie neleido nurimti, kurie mokė gyventi su klausimu. Iš lietuvių mokytojų man labai įstrigęs Karolis Dineika, nors su juo kalbėjausi galbūt tik vieną vakarą, bet tai man davė visam gyvenimui svarbių dalykų.
Česlovas Kavaliauskas – kunigas, kuris pastūmėjo domėtis fizika, netiesinėmis filosofijomis, nedogmatinėmis tiesomis. Nors ir neteko daug su juo bendrauti, bet daug jo skaičiau ir daug girdėjau. Jis išmokė biednystės, išmokė neprisirišti prie turto. Labai daug esu gavęs iš tėvo Stanislovo – postūmio menui, supratimo apie meną. Išliko pokalbiai vakarais prie židinio, Rilkės skaitymai.
Dabar skaitau teologijos žinyną, ten sakoma, kad svarbiausias klausimas yra kodėl, o ne kaip. Taip pat Viktoro Franklio veikalą Sielogyda, kurį irgi atradau dar Paberžėje.
Mokytojas, man atrodo, tave pastumia. Sako, kad mokinys turi aplenkti savo mokytoją. Man atrodo, kad tai yra netiesa. Jeigu mokytoją aplenkei, reikštų, kad jis nuėjo arba į smuklę, arba išsuko iš kelio. Aš turiu žiūrėti į mokytojo nugarą, jis išnyksta, į nebūtį nueina, bet aš einu iš paskos toliau.
 |
| D. Matvejevo nuotr. |
Jis išeina į kitą laiko dimensiją, bet aš einu jam iš paskos, jo aplenkti neįmanoma, nes jis jau per toli. Po to pamatau, kad kažkas žiūri ir į mano nugarą, bijau per daug gręžiotis, žiūrėti, kas manęs link eina. Kartais bijau išsukti. Turiu negalvodamas eiti tolyn ir išeiti į tą rūką, išnykti, kad jie tik mano nugarą matytų. Jeigu jie mane aplenks, vadinasi, buvau blogas mokytojas. Neįmanoma aplenkti tų mokytojų, kuriuos turėjau. Čia negali būti jokių lenktynių.
Visą laiką yra judėjimas, yra kitimas. Dėl to ir negalima sakyti, kad kažkas tave padarė, nes tave dabar dar daro, tai yra vyksmas…
Iš asmenybės galima labai daug gauti, bet būna, kad asmenybė kartais jauną žmogų užgožia. Jis pradeda jai pataikauti. Savo žinojimu asmenybė gali tą žmogų paskatinti arba sužlugdyti. Galima sakyti, kad šiandien yra du kraštutinumai – arba absoliutus bet kurio autoriteto neigimas, arba žmogus iš savo mokytojo gali padaryti stabą. Kaip laviruoti tarp šių dviejų dalykų?
Stabmeldystė atsiranda tuomet, kai tu visiškai sustoji, kai nustoji evoliucionuoti ir nebesikeiti. Jeigu įsivaizduoji, kad kuris nors žmogus yra tobulas ir galutinis, tuomet prie jo sustoji. Stabmeldystė gali būti religijoje, gali būti amate. Man atrodo, kad kai žmogus eina prieš srovę, srovė jį gali nunešti. Todėl reikia ieškoti šaltinio, iš kurio teka upė. Nereikia tyčia eiti prieš srovę. Sustojama, kada esi apžavėtas. Reikia turėti pavyzdį, bet reikia sekti ne vien tuo, ką mokytojas moko, bet pabandyti įžiūrėti, ko jis pats siekia, nes virš jo yra dar kažkas toliau.
Stabmeldystė yra, kai sustoji, užsižiūri ir sakai: man patinka į tą daiktą žiūrėti. Tiesiog žiūriu ir esu laimingas, bet nieko neveikiu. Jeigu tik pradedi veikti, tave puola, kaltina, muša. Jei tik kažką kuri, tuoj pat kažką ir griauni. Joks mokytojas nesakys, kad darytum viską kaip jis, ir jau būsi pasiekęs. Jie sako, kad ir jie nepasiekė, skatina eiti toliau.
Man atrodo, kad stabmeldystė yra pats baisiausias mums galintis nutikti dalykas. Tada, kai mes būname savimi patenkinti. Kai jaučiamės, kad gyvename teisingai, esame geri žmonės, nes sugebame nueiti prie bažnyčios ir duoti elgetai monetą, tuomet jaučiamės padarę gerą darbą, dar sukalbame maldą. Tuomet jaučiamės šiandien viską teisingai padarę ir manome, kad esame geri žmonės. Ir pasidarome tokie geri… Bet geri ne veiksmu, o… gerumu.
Svarbu nustebti nuo asmenybės. Aš ir dabar žaviuosi savo mokytojais, jie man padeda. Jie man visą laiką primena, ko dar nesu padaręs. Aš juos labai gerbiu, myliu, jaučiu begalinę pagarbą už tai, ką jie man davė ir duoda. Aš geriu iš to šaltinio. Bet nejaučiu, kad būčiau padaręs iš jų stabą. Turbūt todėl, kad geriu ne iš vieno šaltinio. Galbūt stabmeldystei atsirasti yra pavojus, kai geriame iš vieno šaltinio. Kada tu jauti begalinį troškulį, neatsigeri. Būtent troškulys, nuolatinis noras mokytis neleidžia susikurti stabų.
 |
| D. Matvejevo nuotr. |
Svarbiausia, kad būtų troškulys, o šaltinį surasi… Svarbiausia, kad nedingtų troškulys, nes kartais atsigeri mokytojo ir sakai: tik šitas. Kartais ir man taip nutinka, bet padeda vienas dalykas, kurį sakau jauniems aktoriams. Jeigu jūs norite ateiti į teatrą, bet jums geras tas, kuris yra dabar, jūs neikite. Jūs turite surasti, kas šiame teatre yra blogai, ir eiti pataisyti. Kažką norėti pagerinti yra varomoji jėga.
Labai dažnai kalbate, kad žiūrovą reikia apkrėsti prasme, taip pat labai dažnai iš jūsų girdėti apie menininko atsakomybę. Gal galėtumėt plačiau paaiškinti, kas tai yra?
Su menininko atsakomybe kartu eina ir vertybių skalė, ir neišklydimas iš kelio, ir nesusigundymas pinigais, nesusitepimas, ieškojimas šaltinio. Atsakomybė, kaip ir tikrasis įkvėpimas, atsiranda tuomet, kai užmuši savyje labai daug egoizmo. Atsakomybė atsiranda, kai susikoncentruoji į kitą.
O menas, kaip ir apskritai gyvenimas, be kito yra neįmanomas. Net ir savo džiaugsmą matome kito akyse. Žvelgdamas į save veidrodyje, negali džiaugtis, džiaugiesi tik tuomet, kai pasidalini. Pasidalindamas, pamatydamas, kaip kitas nušvito, pasitikrini, ar tikrai tas džiaugsmas manyje yra vertas. Kaip ir liūdesys. Mes pasitikriname per kitą savo liūdesį.
Apie atsakomybę galima kalbėti, kai nepameti kito, kai esi visą laiką susikoncentravęs į jį. Į tą kitą, kuriam tu kalbi, kuriam rašai. Kaip motina, susikoncentravusi į savo vaiką. Geresnio pavyzdžio už motiną ir vaiką, nesvarbu, kokia ta motina būtų, jos akys yra įsmeigtos į vaiką. Jeigu mes visi taip sugebėtume žvelgdami į kitą atsisakyti savo egoizmo, kaip motina atsisako savęs ryšyje su vaiku, tai būtų labai daug. To reikia mokytis.
O jei nori apkrėsti žiūrovą prasme, pirmiausia pats turi ją atrasti. Kaip menininkas pirmiausia pats ją turi pastebėti aplinkoje, ne savyje, o gyvenime. Tada turi eiti ir pasidalinti… Tik baisiausia, kad kai pradedi taip kalbėti, tada pradeda tave kaltinti, jog nori visus mokyti. Galbūt dabar ne laikas kalbėti. Galbūt išmintingi žmonės sugeba kalbėti laiku. Galbūt, kai žmonės aplink geria ir linksminasi, jiems kalbėti apie laidotuves ir nereikia. Net jeigu šalia numirs žmogus, jie nepastebės. Kada tauta miega, negali jai kalbėti, nes ji gali išsigąsti. Kada ji girta, daužo, rėkauja, linksminasi… Kūrybinga tauta būna labai retai, bet ateina tos fazės. Tuo metu viskas mums sekasi, viskas vyksta gerai.
Ar tas fazes galima kaip nors veikti?
Ne. Apie tai kalba Lebono Minios psichologija. Papuoli į tokį laikmetį ir jame gyveni. Negalima kalbėti žmonėms, kai jie būna sąstingio fazės, nes neprisibelsi.
Pamenu, kai buvome Druskininkuose, buvo tokios didelės šachmatų figūros, su kuriomis sustoję prie stalų žaidėme. Buvo gal dešimt stalų. Prie vieno iš jų mirė žmogus, parkrito. Jam sustojo širdis. Net sunku įsivaizduoti, kas darėsi visų žaidėjų sąmonėse. Pradėjau juos sekti. Visi žiūri vienas į kitą, kas galėtų pakviesti medicinos darbuotoją, ir nė vienas nenori palikti savo lentos. Sesutė atbėgo, visi žiūrėjo į savo lentas, sesutė sakė, kad jau mirė žmogus. Tarsi reikėtų išeiti iš tos patalpos. O kaip palikti partiją?
Žiūrėjau į juos visus, taip pat ir į save, nes buvau toks pat. Stojo pauzė. Visi po truputėlį atsitraukė ir nuėjo už kampo. Žmogus guli tarp tų stalų, sesutė stovi šalia, o visi kiti stovi už kokių penkiasdešimties metrų, laukia, žiūri. Atvažiavo greitoji, paėmė žmogų ant neštuvų ir išnešė. Po to visi staigiai puolė prie stalų ir ėmė vėl žaisti. Ir tai buvo tik šachmatai, tik žaidimas, nebuvo jokių piniginių reikalų. Tai buvo tik šachmatų stalai ir nebaigta partija, kuri buvo sutrukdyta. Tik įsivaizduokite, koks yra žmogaus egoizmas. Tada buvau dar jaunas ir stebėjau tai. Dalyvavo įvairiausių tautų žmonės, kaip įprasta kurortuose. Todėl negali sakyti, kad viena ar kita tauta yra išskirtinė. Kokie mes esame abejingi kitam, kokie nepagarbūs…
Viename Jūsų spektaklių, kur kalbama apie opias visuomenės bėdas, teko matyti, kaip žiūrovai juokiasi, susižvalgo tarpusavyje ir sako, kad viskas vyksta kaip gyvenime. Kaip Jūs pats žvelgiate į tokias reakcijas?
Labai gerai. Jei jie juokiasi, vadinasi, prie jų prisibeldžiau. Kas yra teatras? Žmogus vienintelėje vietoje, teatre, kine, koncerte už pinigus perka savo emocijas, išgyvenimus. Jis nenori jokios informacijos. Jam nereikia didelių minčių. Jis perka juoką, šypseną, liūdesį, nustebimą, netgi pasišlykštėjimą, pasibjaurėjimą, pyktį, baimę.
Žiūrovas nori išgyventi, jis nenori gauti informacijos. Jei jis juokiasi, sako, kad viskas vyksta kaip gyvenime, jis reaguoja. Neduok Dieve, jeigu teatre kas nors lieka abejingas. Tuomet reiškia, kad teatras iki jo neprisibeldė. Net jeigu pasipiktinęs sako, kad rodoma nesąmonė, yra žymiai geriau negu abejingumas.
Bet ar tai nėra vienas iš duonos ir žaidimų aspektų? Jeigu spektaklis kalba apie rimtus, skaudžius dalykus, o jie į tai žiūri kaip į pramogą…
Jie į tai žiūri ne kaip į pramogą. Spektakliuose žmonės dažnai susitapatina su kuriuo nors iš personažų, kad ir su savo uošviene, mama, senu žmogumi, kuris zyzia ant jų… Ir sako: čia yra tokia kaip mano mama, uošvienė, žmona… Žmogus juokiasi, nes jis pasąmonėje užfiksuoja prasmę…
Bet turbūt čia keliamas klausimas, ar jis mokosi. Manau, kad menas yra kaip didžiulis piknikas, į kurį ateidami mes atsinešame savo patiekalą ir jį valgome. Patiekalas tai yra paties tavo darbas – kiek esi skaitęs, domėjęsis. Į šį pikniką atsinešame tai, ką kaip bitelės surinkome nuo pat vaikystės. Ar prasmingai visa tai rinkome, ar mums buvo liūdna, ar neliūdna.
Esate sakęs – kad ir kiek mes meluotume scenoje, žmonės ateis į teatrą ieškoti tiesos. Ar galėtumėte tai paaiškinti?
Teatras yra tik melas. Į savo kolegę kreipiuosi kaip į mamą… Ar ji mano mama? Atidarau duris ir sakau: kaip jūs gyvenate, draugai? Argi jie draugai? Jie kolegos. Čia yra ištisinis melas. Aš kuriu tiesos iliuziją. Hiperbolizuoju, kuriu kvazirealybę. Teatras yra paremtas melu, kiekvienas menas yra paremtas kvazirealybe. Kada mene peržengiamos ribos ir pradedamas rodyti tikras kraujas, man atrodo, yra netiesa. Menas visą laiką turi būti simbolis, ženklas, labai arti priartėjęs prie tikrojo pavidalo, prie tikro kraujo kvapo.
 |
| D. Matvejevo nuotr. |
Sakėte, kad menininkas nuo amatininko skiriasi savo energija. Kas yra ta energija?
Ne tik energija. Menininkas nuo amatininko skiriasi savo požiūriu. Kopija nuo originalo skiriasi labai nedaug, tik dvasingumu. O dvasingumas kyla iš menininko gyvenimo būdo, iš jo požiūrio, apsisprendimo. Tarkim, yra menininkas ir yra amatininkas. Aš pasakau: padarykite mano kambariui angeliukus. Amatininkas iš karto tarsis dėl laiko, kada juos reikėtų padaryti. Menininkas sakys, kad čia negali būti angeliukų, jis daro juos tik bažnyčiai, paprastam kambariui nereikia angeliukų. Ir amatininko, ir menininko angeliukai gali būti tokie patys, bet amatininkas juos padarys labai lengvai, greitai.
Nors gyvenime tikrai neprivalo viskas būti paremta menu. Jo dabar yra per daug mūsų gyvenime, mes viską vadiname menu. Kada viskas tampa menu, tada niekas nebėra menas. Dabar elementarus dizainas, kuris pagražina mano gyvenimo erdvę, jau tampa menu. Manau, kad mene reikia daryti selekciją. Kai viskas pasidaro meniška, tada nebėra meno.
Kalbino Vaiva Lanskoronskytė
Straipsnis iliustruotas Dmitrijaus Matvejevo nuotraukomis iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro archyvo