Quantcast
Channel: Bernardinai.lt
Viewing all articles
Browse latest Browse all 27925

Ir vergai yra mūsų piliečiai

$
0
0
Ludo Segers nuotr.

Arba, filantropės Jūratės Kazickaitės žodžiais tariant, kiekvienas žmogus yra svarbus. Perskaitę šiuos teiginius galbūt atlaidžiai šyptelsite – abu savaime suprantami, ir ko čia kaišioti prie jų garsaus žmogaus vardą.

Taip, tie dalykai visiems mums turėtų būti suprantami. Ar, kalbėdami apie nukentėjusiuosius nuo prekybos žmonėmis (specialistų prašome atleisti, terminą „prekyba žmonėmis“ vartojame ne visai preciziškai – turime omenyje ne tik akivaizdžius žmonių pardavimo prostitucijai ar organams atvejus, bet ir išnaudojimą darbui vergiškomis sąlygomis ir kt.), galime pasakyti, kad taip yra iš tiesų?

Apie šią problemą beveik nekalba žiniasklaida. Ją galima suprasti – stambių reklamos užsakovų čia nepritrauksi, didelių reitingų nepridarysi. Tai ne trečio lygio žvaigždučių vakarėliai, puikiai tinkantys kaip fonas „solidžių“ bankų ir kitų ekspertų komentarams.

„Skaitytojams neįdomu“, – nepajudinamas argumentas. Keista, nes pasakojimai iš provincijos apie patėvių prievartaujamas paaugles klikų ir komentarų skaičiumi beveik nenusileidžia garsiausių apžvalgininkų straipsniams.

Tiesa, reikia pripažinti, per kelis pastaruosius mėnesius viename iš interneto portalų pasirodė serija straipsnių apie nedidelio Lietuvos miestelio vaikus, išvežamus į užsienį nusikaltimams daryti.

Bet vis tiek nusikaltimai, susiję su prekyba žmonėmis, daugeliui atrodo „kažkur toli ir ne mūsų“. Maždaug kaip Mariaus Ivaškevičiaus ir Oskaro Koršuvovo „Išvarymas“ Nacionaliniame dramos teatre. Pažiūrėjome, pažvengėme iš pokštų, ir mums gana. „Emigrantai patys veržiasi į geresnį gyvenimą. Jei pavyko, ačiū Dievui, jei nepavyko – tai jau jų problemos“, – maždaug tokia nuostata tvyro ore, kai pasisuka kalba apie emigracijos problemas.

Tikrai keista, kad tie žmonės – kone trečdalis Lietuvos – yra lyg išbraukti politikų. Na, kaip rusai sako, šventa vieta tuščia nebūna, tad jau atsirado, kas rūpinasi tų žmonių emigracijoje protais. Paklauskite diplomato Žygimanto Pavilionio – jis prieš kelis mėnesius su Lietuvos policijos kapelionu kunigu Algirdu Toliatu lankėsi Anglijoje ir bendravo su lietuvių bendruomene, kokia juostele pažymėtas lietuviškas televizijos laidas žiūri mūsų emigrantai. Atspėjote, ta pačia dviejų spalvų, įgijusia visai kitą prasmę po konflikto Ukrainoje.

Ambasadorius Ž. Pavilionis yra įsitikinęs, kad pradėti veikti niekada nevėlu, tad iš esmės apie tai – kaip neprarasti ryšio (jei praradome, užmegzti iš naujo) su mūsų emigrantais, bet svarbiausia, kaip padėti patekusiems į bėdą mūsų tautiečiams – kalbėta birželio 16 d. diskusijų klube „Res Publica“.

Čia susirinko labai garbių žmonių: politikų – atvyko pats profesorius Vytautas Landsbergis ir Irena Degutienė, prokurorų, teisėjų, socialinių darbuotojų, visuomeninių organizacijų atstovų.

Žinome, vėl turite progą šyptelėti: artėja rinkimai, tai politikai išnaudos kiekvieną progą aktualiai ir jautriai pakalbėti. Galbūt, bet jei tai padės pastebėti problemą ir išjudinti jos sprendimą, tikslas bus pasiektas. Čia jums atsakymas, kodėl pasakojimo pradžioje paminėjome verslininkę Jūratę Kazickaitę. Beje, ji taip pat dalyvavo diskusijoje ir yra pasirengusi pasiūlyti savo fondo pagalbą.

Bet svarbiausiu susitikimo svečiu tapo Aivaras Krochalevas. Šį jauną iš Tauragės kilusį lietuvį, dirbantį Anglijos policijoje bendruomenės pareigūnu, atrado policijos kapelionas A. Toliatas su Ž. Pavilioniu, lankydamiesi Anglijos lietuvių bendruomenėje (esame rašę, kad kunigas A. Toliatas keleri metai dega Šv. Mortos grupės Lietuvoje idėja – ši iniciatyva turėtų suburti ir suvienyti visus, dirbančius kovos su prekyba žmonėmis srityje). A. Krochalevas, pats suvalgęs pūdą emigranto druskos, labai daug padeda šioje šalyje gyvenantiems mūsų emigrantams. Pagalba, dvasinė, fizinė ir teisinė paspirtis – tai, ką duoda A. Krochalevas į jį besikreipiantiems tautiečiams. Tai yra tiems žmonėms, kurie, dažnai palikę Lietuvoje šeimas, atvažiavo į Angliją ieškoti geresnio uždarbio, kad galėtų įsigyti butą, galbūt pradėti verslą, išmokslinti vaikus, palengvinti gyvenimą senstantiems tėvams, ir nukentėjo nuo nesąžiningų darbdavių. „Pateko į pačią tikriausią vergystę, iš kurios labai sunku išsipainioti“, – sako A. Krochalevas. Apie tai – išsamus šio pareigūno pokalbis su kunigu A. Toliatu.

A. Toliatas. Kada išvažiavote į Angliją?

A. Krochalevas. 2003 metais, kai Lietuva dar Europos Sąjungai (ES) nepriklausė. Tų metų vasarį susituokiau, po trijų mėnesių su žmona nusprendėme, kad norime savo būsto, o vienas iš būdų jam užsidirbti – važiuoti padirbėti į Didžiąją Britaniją. Ketinau išvažiuoti pusmečiui, na, metams. Bet, padirbėjus kelis mėnesius, visai patiko, atvažiavo žmona. Taip susiklostė, kad gyvenu Anglijoje 13 metų.

A. Toliatas. Nieko nėra pastoviau už laikinumą…

A. Krochalevas. Taip, pripranti ir imi kurti savo gyvenimą kitoje šalyje.

A. Toliatas. Atvykęs į Angliją, iškart dirbote policininku?

A. Krochalevas. Ne. Nuvykau į šią šalį, kaip ir daugelis mūsų žmonių, per įdarbinimo agentūrą. Jos darbuotojai surado man darbą, tik už šią paslaugą mokėjau ne iš anksto, o per tris mėnesius, jau dirbdamas Anglijoje – pamaniau, kad, iš anksto sumokėjęs, galiu atvykęs darbo ir negauti. Agentai surado ir gyvenamąjį plotą, kur gyvenau kartu su dar aštuoniais nepažįstamais vyriškiais. Po kiek laiko išėjau į kitą būstą ir darbą pakeičiau. Dirbau fabrikuose, statybose po daugybę valandų. Daug dirbau. Tuo metu dar normaliai nemokėjau anglų kalbos, labai padėjo tai, kad viename fabrike susidraugavau su vadybininkais anglais. Buvau vienintelis lietuvis, tai nebuvo kitos išeities, tik kalbėti angliškai. Pramokęs kalbos, įstojau į koledžą – jau turėjau planų tapti policininku. Pasisekė. Esu policininkas nuo 2008-ųjų. Buvau paskirtas dirbti rajonuose, kur gyvena daugiau lietuvių. Kaip Anglijoje sakoma, mano tikslas – tiesti tiltą tarp bendruomenių ir policijos. Neblogai sekasi, įgijau žmonių pasitikėjimą.

A. Toliatas. O kaip kilo mintis tapti policijos pareigūnu?

A. Krochalevas. Greičiausiai nuskambės juokingai, bet tokia mintis dingtelėjo kartą sustojus sankryžoje, prie šviesoforo. Greta privažiavo kita mašina. Dirsteliu – britas policininkas. Pamaniau: kaip norėčiau toks būti. Tokia, atrodo, smulkmena įžiebė vidinį norą, tad pradėjau domėtis, ko reikia, kad galėčiau tapti policininku. Iš va – dirbu.

A. Toliatas. Iš tiesų niekada nežinai, kur ta Dievo dvasia – kartais ją vadiname vidiniu įkvėpimu, inspiracija – ne kartą esame patyrę: blykst, ir pastūmėja kažkas vienam ar kitam žingsniui. Atrodo, kas galėjo pamanyti, kad taip viskas pasisuks.

Grįžkime prie jūsų kelio: išvažiavote, kai Lietuva dar nepriklausė ES, buvo visokių apribojimų. Kaip žinome, atvažiavusio niekas nelaukia: dirbi dirbi, uždarbis menkas, pagaliau skolas reikia grąžinti. O kaip yra dabar? Suprantu, ne kiekvienam išvykusiam iš Lietuvos sunki skausminga pradžia virsta sėkminga pabaiga, ne kiekvienas emigrantas tampa bendruomenės policininku.

A. Krochalevas. Kai mūsų šalis tapo ES nare, buvau įsitikinęs, kad toks emigrantų išnaudojimas baigsis. Ir maniau, kad baigėsi, bet, 2008-aisiais pradėjęs dirbti policininku, vėl su tuo susidūriau. Gyvenu nedideliame Kembridžšyro (angl. Cambridgeshire) grafystės mieste Visbiče (angl. Wisbech). Jame – kiek daugiau nei 30 tūkst. gyventojų, ir gana didelė lietuvių bendruomenė. Mūsiškiai čia važiuoja dirbti sezoninių darbų. Tad kai jie sužinojo, kad Visbiče dirba iš Lietuvos atvykęs policininkas Aivaras, kalbantis lietuviškai, ėmė eiti pas mane ir kalbėti apie problemas. Tada ir sužinojau, kad minėtos problemos niekur nedingo, kad lietuviai ir toliau išnaudojami nesąžiningų darbdavių, kurie, beje, dirba nelegaliai. Daugybė žmonių pasakojo, kaip atvažiavo, sumokėję pinigus agentūrai, kaip jiems žadėjo darbą, o atvažiavus paaiškėjo, kad jo nėra. Beje, darbdaviai priima visus darbuotojus, kad ir kiek siunčia agentūra. O ji siunčia tuntais, darbo visiems neužtenka, tad duoda žmogui dirbti vieną, dvi, tris dienas per savaitę. Taip dirbdamas, gali sumokėti tik už transportą ir nuomą (tai aktualu nuomotojui – jis iš to uždirba), o maistui nebelieka. Atvykusieji daug mėnesių sėdi be darbo, prasiskolinę, nebeturintys iš ko valgyti ir susimokėti už būstą, dažnai ir nebeturintys kur gyventi, ne vienas su mažais vaikais atvažiavęs. Pati tikriausia vergystė!

Gavęs tokios informacijos, kreipdavausi į savo viršininkus. Anglai policininkai apie tokius dalykus nebuvo girdėję, nes nuo nesąžiningų darbdavių nukentėję lietuviai vengė kreiptis į policiją, mat buvo tų pačių darbdavių įbauginti, kad policija jiems nepadės, nes yra korumpuota! Mano viršininkai irgi tokiais dalykais stebėjosi – jiems atrodė neįtikėtina, kad taip svetimoje šalyje galima tautiečius išnaudoti – jų nuomone, kaip tik tautiečiai turį vieni kitiems padėti. Galų gale tos informacijos mūsų kompiuteryje prisikaupė tiek, kad Anglijos policija sunerimo: reikia ką nors daryti. Pradėjome tyrimus, tuo užsiėmė kriminalinė policija, ir prieš kurį laiką dvi latvių poros buvo nuteistos už žmonių išnaudojimą ir šiuolaikinę vergystę 23-ejiems metams nelaisvės. Taip, lietuviai, išnaudojantys kitus žmones, susiję su panašia veikla užsiimančiais latviais.

A. Toliatas. Baisūs dalykai. Suprantu, nereikėtų visko absoliutinti – nemažai yra ir sėkmingų emigrantų istorijų. Bet šįkart ne apie jas. Paminėjote šiuolaikinę vergovę. Tad kaip atrodo tos pinklės, į kurias įklampinami laisvi piliečiai, savo noru vykstantys užsidirbti į civilizuotą šalį, o vietoj uždarbio – tik skolos ir visiškas žmogiško orumo praradimas? Ir į policiją kreiptis baiminamasi.

A. Krochalevas. Kaip sakoma, yra visagalis internetas. Šiuo atveju tereikia į paiešką suvesti „darbai užsienyje“ ir gausime daugybę skelbimų, Lietuvoje veikiančių įdarbinimo agentūrų, kurios garantuoja darbą, nuvykimą į vietą, apgyvendinimą, dokumentų tvarkymą. Tokios agentūros paslaugos kainuoja apie 400 eurų, už nuvykimą į vietą autobusu, kurį parūpina ta pati agentūra – dar 100 eurų.

A. Toliatas. Kodėl būtina vykti tuo autobusu?

A. Krochalevas. Tai viena iš įdarbinimo agentūros sąlygų. Kiek žmonių telpa į autobusą? Į didelį – ir 50, 60 keleivių. O kiekvienas asmuo, įvažiuodamas į Didžiąją Britaniją, gali įvežti porą blokų cigarečių ir litrą alkoholinių gėrimų. Tad kiekvienas žmogus, sėdantis į agentūros autobusą, gauna po maišelį, kuriame – minėtas kiekis cigarečių ir alkoholio. Įvažiavus į Didžiąją Britaniją, maišeliai grąžinami vairuotojui. Toks papildomas verslas, į šalį kontrabanda vežant rūkalus ir alkoholį.

A. Toliatas. Tad žmogui, pasiryžusiam važiuoti užsidirbti į Angliją, būtini bent 400–500 eurų kelionei.

A. Krochalevas. Taip, ir čia yra visokių istorijų. Kad sukrapštytų pinigų kelionei, žmonės parduoda vertingesnį turtą, sunaudoja paskutines santaupas, skolinasi ne tik iš giminių ar pažįstamų, bet ir iš „močiučių“, ir greitųjų paskolų prisiima. Jei nutaria vyras su žmona vykti kartu, reikia bent 1000 eurų. Nuvažiavus nuomą už dvi savaites iškart sumokėti – dar 120 eurų asmeniui. Ir lėšų išgyventi, nes nesi garantuotas, kad nuvykęs iškart pradėsi dirbti. O darbdaviai sako palaukti savaitę, kitą. Bet pasitaiko atvažiavusiesiems darbo laukti penkias savaites ir dar ilgiau.

A. Toliatas. Esu girdėjęs, kad kartais žmonės iš Lietuvos tiesiog paliekami degalinėje: „Čia jūsų atvažiuos paimti.“ Bet niekas neatvažiuoja.

A. Krochalevas. Yra buvę, kad žmonės paliekami kaip stovi. O surasti atsakingus asmenis tokiais atvejais beveik neįmanoma, nes įdarbinimo firmos bankrutuoja, keičia pavadinimus. Policija norėtų padėti nukentėjusiesiems, bet negali, jei įrodymų nėra.

Grįžkime prie minėtų sutarčių – darbo kontraktų. Jie sudaromi Lietuvoje, tad būtų pravartu prieš išvykstant į užsienį tą kontraktą duoti perskaityti teisininkui. Kontrakte paprastai nurodoma, kokiomis sąlygomis žmogus važiuoja, kokios agentūros pareigos, atsakomybė, bet dažnai nespecialistui tą kontraktą sunku suprasti, juolab tokiais atvejais tenka skaityti ir tarp eilučių.

A. Toliatas. Grįžkime prie anų žmonių, kurie jau kirto sieną, atidavė autobuso vairuotojui pervežtą alkoholį ir cigaretes. Kas vyksta toliau?

A. Krochalevas. Tuomet tas didelis autobusas sustoja vietoje, kur suvažiuoja mažesni autobusiukai. Čia atvykusiuosius pasitinka vadinamieji darbdaviai, įpareigoti agentūrų Lietuvoje. Iš tiesų jie veikia nelegaliai, neturėdami nei leidimo įdarbinti žmones, nei suteikti jiems būstus. Atvykusieji suskirstomi ir išvežiojami po įvairius Anglijos miestus. Į Visbičą kas savaitę vien per agentūras atvyksta maždaug 10 žmonių. Dažniausiai jiems surandamas darbas pas ūkininkus.

A. Toliatas. Į per 30 tūkst. gyventojų miestą kas savaitę atvažiuoja po 10 lietuvių. Per mėnesį išeitų 40, per metus – apie 500 lietuvių. O kiek dar į kitus miestus? Nemaži skaičiai.

A. Krochalevas. Taip, iš visų europiečių Visbiče daugiausiai lietuvių.

Autobusiukui atvažiavus į sutartą vietą, septynviečiais minivenais atvyksta agentūros įgalioti asmenys, kurie užsiima atvykusiųjų įdarbinimu Anglijoje. Atvykusieji vežami į namus, išnuomotus iš agentūrų ir privačių asmenų. Kiekvienas įdarbintojas paprastai turi po dešimt penkiolika nuomojamų namų, kiekviename iš jų apgyvendinama nuo šešių iki daugiau nei dešimties žmonių.

Gyvenimo sąlygos tuose namuose baisios: patalpos perpildytos, vadinamosios „karštosios lovos“ – jomis dalijasi žmonės, dirbantys skirtingose pamainose – kol vieni dirba, kiti miega. Kai kuriuose iš tų namų – jokios patalynės, tik čiužiniai. Žmonės miega su drabužiais. Beveik jokių baldų, plikos grindys. Negana to, daugelyje tokių namų nėra nei karšto vandens, nei elektros, nei dujų – arba gyventojai nebeturi iš ko susimokėti, arba buvę gyventojai paliko didžiulių skolų. Tad žmonės šildosi, kaip išmanydami. Pasitaiko, kad atvykusiems darbininkams nuomojami ir garažai, sandėliukai, kur sąlygos absoliučiai antisanitarinės.

Kodėl tie žmonės neieško išsinuomoti kito būsto? Kaip minėjome – darbdavys Anglijoje, kaip ir žadama kontrakte, suteikia būstą ir pasirūpina transportu vykti į darbą ir iš jo. Jei išeisi iš nuomojamo namo ar darbo, prarasi viską ir turėsi ieškoti pats. Tai nėra lengva vos atvykusiam žmogui, ypač jei nelabai moka angliškai. Tad darbdaviai stengiasi žmogų kuo ilgiau išlaikyti be darbo – savaitę, kitą, mėnesį, kad žmogus išnaudotų visus atsivežtus pinigus (už būsto nuomą, maistui) ir įklimptų į skolas. Prasiskolinusį žmogų lengviau kontroliuoti.

Negana to, įdarbintojai paima atvykėlių pasus. „Užregistruoti dėl darbo“, – paaiškina. Dažniausiai tie pasai negrąžinami. Dar vienas įdarbintojų žygis – su atvykusiaisiais į banką atidaryti sąskaitos. Visbiče jų yra šeši, tai einama į visus. „Ne kiekvienas bankas sutinka atidaryti sąskaitą imigrantui“, – dar vienas paaiškinimas. Per savaitę naujai atvykęs žmogus darbdavio perkeliamas iš vieno nuomojamo namo į kitą, o bankų atsiunčiamos kortelės lieka darbdaviui. Tiesa, viena atiduodama imigrantui, palydint komentaru, kad tik vienintelis bankas sutikęs atidaryti sąskaitą. Likusios kortelės naudojamos nelegaliems pinigams plauti. Negana to, kiekviena kortelė suteikia galimybę tam tikrą sumą pinigų pasiskolinti iš banko. Darbdavys tą limitą išnaudoja, o antstoliai, išieškantys skolas, susiranda atvykėlį, kurio vardu atidaryta sąskaita. Vėlgi – laukia ilgas aiškinimasis, kas čia iš tiesų nusikaltėlis.

Negana to, darbdavys vieną iš atvykusiųjų registruoja kaip atsakingą už visus nuomojamo namo mokesčius – už elektrą, dujas, patarnavimus, šildymą. Taip, žmogui nežinant, jo vardu kaupiasi tūkstančiai svarų skolos. Atsakingos institucijos siunčia įspėjamuosius laiškus, kol galų gale į duris pasibeldžia skolų išieškotojai ir areštuoja turtą, kurį galbūt pavyko uždirbti. Vėl prasideda ilgas daug laiko, pinigų ir jėgų kainuojantis procesas.

A. Toliatas. Tad žmonės, papuolę į tokias pinkles, greičiausiai puola į neviltį. Juk atvažiavo dirbti pagal kontraktą, garantuojantį 300–400 svarų per savaitę uždarbį. Kur Lietuvoje tiek uždirbsi? Ar kas nors iš nuvažiavusiųjų tiek uždirba?

A. Krochalevas. Yra uždirbančiųjų ir po 400 svarų per savaitę, bet tai ne atvažiavusieji per minėtas agentūras. Tiesa, kaip sakoma, „ant popieriais“ ir jie gal tiek uždirba, bet kol tas atlyginimas pasiekia darbininką – beveik nieko nebūna likę. Atlyginimai mokami grynais, vokeliuose, jokių algalapių. Pamenu tuos vokelius – rudi ir taip nutrinti nuo daugkartinio įdarbintojų atidarinėjimo, kad nė nebeužsiklijuoja.

Negana to, įdarbintojai prigalvoja įvairiausių baudų. Pavyzdžiui, kaip minėjau, darbdavys suteikia transportą darbuotojams vykti į darbą ir atgal. Beje, už tai darbuotojas nemažai moka. Tad kartais tas pats darbdavys liepia vairuotojui iš darbo vietos išvažiuoti ne ketvirtą valandą, kaip sutarta, o 15 minučių anksčiau. Ir tas pats darbdavys kiekvieną asmenį, išvažiavusį iš darbo minėtu autobusu, nubaudžia 50 svarų bauda. Išeina, kad žmogus visą dieną dirbo veltui. Tai iš tų vokelių atima 50 svarų, dar 50 svarų. Ir man taip buvo, pradėjau manyti, kad prastai dirbu – tiek baudų. O, pasirodo, jos už tai, kad iš darbo vietos išvažiavau anksčiau! Galbūt galėjau rinktis variantą eiti namo pėsčias 50 kilometrų. Gerai nė nežinodamas, kokioje vietoje esu!

A. Toliatas. Atvykusieji kaip nors socializuojasi – eina į parduotuvę maisto, drabužių, bendrauja su kitais?

A. Krochalevas. Tų žmonių apsipirkimas labai limituotas: atsidarai vokelį, jame – 20 svarų už savaitės darbą vietoj žadėtų 200–250 belikę – išskaičiuojamos baudos, procentai už skolas. Graudu žiūrėti. Išeina tik duonos ir labai paprasto maisto nusipirkti, kad išgyventum tą savaitę. Dėl to mūsiškiai dažnai vagia iš parduotuvių – ne telefonus ar kitus brangius daiktus, o maisto – duonos, mėsos, pieno, kad galėtų išgyventi. Beje, tai, kad žmogus vagia parduotuvėje elementarius produktus, gali būti vienas iš indikatorių, jog jis yra tapęs nusikaltėlių auka. Todėl stengiamės ilgiau stebėti tokius žmones, identifikuoti, užmegzti kontaktą.

A. Toliatas. Minėjote, kad emigrantai ir gatvėje atsiduria.

A. Krochalevas. Yra tokių atvejų. Kartais dirbti atvyksta moterys su mažamečiais vaikais. Suprantama, vaikai suserga, ir mama neišeina į darbą, nes nėra tų vaikų kam prižiūrėti – įsivaizduokime, tame pačiame name gyvena dar septyni nepažįstami vyrai. Tokiu atveju mamai už praleistą darbo dieną skiriama 100 svarų bauda. Žinau atvejį, kai vienos moters mažametis sūnus susirgo vėjaraupiais, ji niekaip negalėjo išeiti į darbą, tad moteriai buvo grasinama, kad ji būsianti parduota organams. Baudų prisirinksi ir pats susirgęs. Neišeidamas į darbą, prasiskolini už būstą. Susidaro didžiulės skolos. Tokiais atvejais ir išvaromas žmogus iš namų. Pats esu dalyvavęs incidente, kai vidurnaktį moteris su vaikais buvo išvartyta į gatvę. Tokios nelaimės ištikti žmonės kreipiasi į policiją, bandome juos į nakvynės namus laikinai priglausti, kol susiras gyvenamąjį plotą.

Nelegalūs darbdaviai suinteresuoti į skolas įtraukti moteris, mat prasiskolinusioms vienišoms moterims siūlomos fiktyvios santuokos su trečiosios šalies piliečiais. Šiems tai naudinga, kad galėtų atvykti į Didžiąją Britaniją, o moteriai žadama už tokią santuoką anuliuoti skolą – tarkim, 500 svarų. Ne viena sutinka. Kartais skolos anuliuojamos, bet ne visada. O tokių santuokų organizatorius gauna nuo 3000 iki 5000 svarų už vieną santuoką.

Prieš dvejus metus per keturis mėnesius penki lietuviai vyrai baigė gyvenimą parke savižudybe – pasikorė. Visi jie buvo atvykę per minėtas įdarbinimo agentūras. Radome jų telefonus, skambinome numeriais, kuriais tie nelaimėliai buvo skambinę. Visais atvejais tai buvo skambutis buvusiam darbdaviui, ir tie žmonės atsiliepė!

Įsivaizduokime: žmogus prasiskolinęs atsiduria gatvėje, tuo metu Lietuvoje jo šeima su mažais vaikais tikisi uždirbtų pinigų, ten irgi nėra iš ko susimokėti mokesčius, nėra už ką valgyti, ten irgi skolos. Žmonės puola į neviltį, depresiją, ima vartoti alkoholį.

A. Toliatas. Žmogus praranda bet kokį orumą, prasideda priklausomybės… Ką daryti, kad tai nenutiktų? Ir ką daryti, jei taip atsitiktų? Ko imtis artimiesiems, turintiems įtarimų?

A. Krochalevas. Pirmiausia, kaip minėjome, kiekvienas, išvažiuojantis iš Lietuvos dirbti, turėtų pasitikrinti dokumentus, kuriuos pasirašo. Galbūt kas nors iš artimųjų ar pažįstamų naudojosi tos pačios įdarbinimo agentūros paslaugomis? Pravartu internete paskaityti atsiliepimų apie tokias agentūras – ar tikrai žmonės, kurie išvažiavo per jas, sėkmingai dirba.

Bet svarbiausia, kaip minėta, labai gerai įsiskaityti kontraktą, geriausia, kad padėtų specialistas.

Na, o nuvažiavus niekam jokiu atveju neduoti ir neskolinti paso ar kito asmens dokumento, juos visada turėti su savimi. Žmonės, kurie nuvažiavę atidavė pasus įdarbintojams, patyrė labai didelių nemalonumų – kaip minėjome, jų vardu buvo išnuomojami namai, tad tekdavo tapti atsakingam už visus mokesčius. O praradusiam pasą tenka vykti į Lietuvos Respublikos ambasadą Londone daryti naujo dokumento, tai kainuoja daug laiko ir pinigų.

Apsigyvendami nuomojamame būste, būtinai reikalaukite nuomos sutarties – ją privalo pateikti namo nuomotojas. Taip pat ir nuomos įmokas patvirtinančių dokumentų – nuomotojas privalo turėti čekių knygą ir kaskart, kai sumokate nuomos mokestį, duoti čekį, patvirtinantį, kada ir už kokį laiką sumokėjote. Šie dokumentai – svarbiausias jūsų draudimas, rodantis, kad turite stogą virš galvos, ir nuomotojas negalės jūsų panorėjęs išmesti į gatvę.

A. Toliatas. O, jei kyla įtarimų, verta kreiptis į policiją. Kaip suprantu, Britanijos policija suinteresuota padėti žmonėms. Beje, Aivarai, minėjote, kad kartu su socialiniais darbuotojais, savivaldybės, muitinės, darbo ir mokesčių inspekcijų atstovais einate lankyti namų, kuriuose gyvena mūsų emigrantai, nes gyventojai, suinteresuoti saugia kaimynyste, praneša, kad ten kažkas vyksta negerai.

A. Krochalevas. Taip, esame sudarę nuomojamų namų bazę, čia žymimos ir konkrečių namų problemos. Pavyzdžiui, name gyvena dešimt žmonių, nors ten normaliai gyventi gali tik trys keturi. Pažymime pastabą, pavyzdžiui, kad reikėtų kai ką patikrinti savivaldybės atstovui. Tokių pastabų prirašome ne vieną, ir tada apsilankome visų minėtų institucijų atstovai. Visbiče yra apie 800 namų, kurie nuomojami darbo emigrantams. Žinome, kad tie namai gali būti perpildyti žmonių, tad juos vis aplankome. Aišku, kartais vieno apsilankymo neužtenka, reikia ir antro, trečio. Bet po kiek laiko žmonės patys į mus kreipiasi.

Darbas su bendruomenėmis tikrai duoda vaisių. Policija gauna įvairių pranešimų, antai saugios kaimynystės grupės praneša apie keistus dalykus, vykstančius viename ar kitame name – kad gyvena pernelyg daug žmonių, nuolatinis triukšmas, vis atvažiuoja autobusėliai, išvežantys ir atvežantys žmones. Įtartinas atrodo ir didžiulis autobusas, atvežęs žmonių prie prekybos centro. Žmonės, atvykę tuo autobusu, lekia į parduotuvę strimgalviais, nes turi tik pusvalandį, kad nusipirktų maisto savaitei. Apie tokius atvejus žmonės praneša policijai, tad jų pilietiškumo dėka galima pasiekti įspūdingų rezultatų.

A. Toliatas. Ką dar patartumėte ketinantiems išvykti mūsų piliečiams ar jų artimiesiems? Kur galima kreiptis, jei neramu dėl išvykusiojo?

A. Krochalevas. Apie pastarąjį atvejį galiu pasakyti, kad čia esama spragos – jei pats žmogus išvykęs nesusisieks su artimaisiais, nelabai įmanoma sužinoti, kaip jam sekasi.

Naudodamasis proga noriu pasakyti, kad esu pasiekiamas ir Facebooko paskyroje WISBECH POLICIJA. Šią paskyrą pats sukūriau, čia dalinuosi mūsų žmonėms aktualia informacija, atsakau į klausimus. Tad bendraukime ir socialiniame tinkle.

***

Tą vakarą diskusijų klube „Res Publika“ išsakyta nemažai minčių, kaip galėtume padėti tautiečiams, nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis. Ir vėlgi prieita prie išvados: svarbiausia šiuo metu – vienytis visiems, dirbantiems šioje srityje – teisininkams, socialiniams darbuotojams, valstybinėms ir visuomeninėms organizacijoms, kad būtų galima keistis informacija, dalintis gerąja patirtimi, stiprinti bendruomenes Lietuvoje ir už jos ribų ir, svarbiausia, padėti minėtų nusikaltimų aukoms.

Tad kviečiame visus nelikti abejingiems, prisidėti, kaip galime. Dievas daro stebuklus mūsų rankomis.


Viewing all articles
Browse latest Browse all 27925

Latest Images

Trending Articles



Latest Images

<script src="https://jsc.adskeeper.com/r/s/rssing.com.1596347.js" async> </script>