Psichologas Ray‘us Williamsas bando atsakyti į klausimą, kokios yra esminės terorizmo, taip pat šiandienio, ypač islamistinio priežastys. Ar egzistuoja asmenybinės prielaidos tapti teroristu? Ar teroristai – sutrikusios psichikos asmenys? Ko iš tiesų jie siekia? R. Williamsas abejoja smurtinio atkirčio terorizmui veiksmingumu ir ragina į šį reiškinį žvelgti racionaliai ir su tam tikra atjauta bei ieškoti tikrųjų terorizmo priežasčių ir bandyti suteikti galimiems teroristams „kitokį šansą“.
Kaip apibrėžti terorizmą
Terorizmą galima apibrėžti kaip nevalstybinių grupuočių smurto naudojimą prieš civilius gyventojus arba grasinimą jį panaudoti, siekiant politinių pokyčių. Terorizmas paprastai kyla iš nevilties, kai tikslo neįmanoma pasiekti teisėtomis priemonėmis.
Psichikos sutrikimas nėra esminis veiksnys siekiant paaiškinti teroristinį elgesį. Dauguma teroristų tikrai nėra „psichopatai“. Neegzistuoja nei „teroristinė asmenybė“, nei apibrėžtas psichologinis teroristo paveikslas. Vaikystėje patirtos skriaudos ir traumos bei neteisybės ir pažeminimai – neretai būdingi teroristų biografijoms, tačiau tai iki galo nepaaiškina terorizmo.
Teroristinės ideologijos pateikia įsitikinimų rinkinį, pateisinantį ir leidžiantį tam tikrus smurtinius veiksmus. Šie įsitikinimai traktuojami kaip absoliutūs, o atitinkamas elgesys suvokiamas kaip tarnaujantis prasmingam tikslui.
Terorizmo istorija
Šiandienio terorizmo šaknys galėtų siekti pirmąjį amžių po Kristaus, kai Vidurio Rytuose religiniai ekstremistai zelotai (uolieji judėjai) užpuldinėjo Romos okupacinės kariuomenę bei su ja kolaboravusius gyventojus.
Vėliau, prabėgus daugeliui šimtmečių, nacionalizmo pakilimas pagimdė naują terorizmo rūšį, kaip antai IRA arba baskų separatistus. Daugumos jų tikslas – sukurti ar susigrąžinti tėvynę, o veiksmais siekiama laimėti tarptautinę paramą savo tikslui ir priversti dominuojančią grupę įgyvendinti jų reikalavimus. Socialiniai teroristai revoliucionieriai, kaip Vokietijos Raudonosios armijos frakcija (RAF) arba Italijos raudonosios brigados siekė nuversti kapitalizmą ir esamą socialinę santvarką.
Aštuntajame ir devintajame 20 a. dešimtmetyje nacionalistai ir socialiniai revoliucionieriai buvo dažniausiai atsakingi dėl daugumos teroristinių išpuolių. Tačiau per pastaruosius dešimtmečius niekas neprisiėmė atsakomybės dėl maždaug 40 procentų teroristinių incidentų, ir ekspertams šis faktas rodo, jog daugėja teroristinių išpuolių, surengtų religinių ekstremistų. Kitaip nei dauguma politiškai motyvuotų grupuočių, šie religiniai teroristai nesiekia pakeisti Vakarų šalių politikos, bet veikiau sugriauti patį Vakarų pasaulį, remdamiesi Dievo vardu. Šis motyvas atskleidžia, kodėl toks terorizmas yra itin pavojingas: šie teroristai nepaiso neigiamos Vakarų reakcijos ir, užuot bijoję mirties, pasirenka kankinystę.
Motyvai tapti teroristu
Sudėtinga atsakyti į klausimą, kodėl tampama teroristais, tačiau tai – vis daugiau susidomėjimo sulaukianti mokslinių tyrimų tema.
Terorizmo psichologija iš dalies yra labiau teorijos ir nuomonės mišinys nei rimtas mokslas. Nepaisydami to, psichologai siūlo žvelgti į terorizmą labiau iš politinės ir grupinės dinamikos perspektyvos nei iš individualaus elgesio. Be to, kalbant apie terorizmo supratimą, jie pasiūlė universalius psichologinius principus – pasąmoningą mirties baimę ir prasmės bei asmeninio reikšmingumo troškimą.
Tyrinėtojas Johnas Horganas iš Pensilvanijos instituto nustatė, kad žmonėms, kuriuos lengviau užverbuoti teroristams, dažniau būdinga:
- pykčio, susvetimėjimo jausmai bei nedalyvavimas legaliuose piliečių politiniuose veiksmuose (pvz., balsavime);
- įsitikinimas, kad legali galimybė dalyvauti politinėje veikloje, nesuteikia galios pasiekti realių pokyčių;
- susitapatinimas su socialinės neteisybės, prieš kurią jie kovoja, aukomis;
- jausmas, jog reikia veikti, užuot tik kalbėjus apie problemą;
- įsitikinimas, jog smurto naudojimas prieš valstybę nėra amoralus;
- draugų ar artimųjų, prijaučiančių „reikalui“, turėjimas;
- įsitikinimas, kad įsitraukimas į teroristinį judėjimą suteiks socialinį ir psichologinį atlygį – nuotykių, draugų ir stipresnį tapatybės jausmą.
Išnagrinėjęs 400 teroristų detalių bylų, teismo medicinos psichiatras M. Sagemanas padarė išvadą, kad šie asmenys toli gražu nebuvo „išplautais smegenimis“ ar socialiai izoliuoti. 90 procentų jų buvo kilę iš rūpestingų, darnių šeimų, 63 procentai – studijavo koledžuose. Pavyzdžiui, rugsėjo 11-osios teroristai turėjo puikų išsilavinimą, trys iš jų buvo baigę aukštąjį mokslą ir kilę iš pasiturinčių Saudo arabų bei egiptiečių šeimų. Žinoma, ne visų teroristų finansinis ir socialinis pamatas yra toks solidus. Kai Izraelio mokslininkai pabandė apibūdinti 93 žuvusių 17–22 metų palestiniečių sprogdintojų asmenybes, paaiškėjo, kad dauguma jų neturėjo išsilavinimo, darbo ir nebuvo vedę.
Kai kurie psichologai mano, kad terorizmas labiausiai gali būti suprantamas iš politinės perspektyvos. Pvz., C. McCauley terorizmą laiko „silpnųjų ginklu“ – priemone, kuria grupėms, neturinčioms pakankamai politinės ir materialinės galios kovoti su tuo, ką jos laiko engiančiomis jėgomis.
Pasak psichologo T. Pyszczinskio, paradoksalu, tačiau svarbus giluminis terorizmo motyvas gali būti siekis įveikti pasąmonėje glūdinčią mirties baimę. Jis su kolegomis mano, jog žmonės, kurie naudoja kultūrą ir religiją siekdami apsiginti nuo mirties baimės, gali įsitraukti į brutalius teroristinius veiksmus, nors ir žinodami, jog žus patys.
Tyrimas, atliktas A. Kruglanskio iš Nacionalinio terorizmo ir atsako į jį studijų konsorciumo (STAR), teigia, kad terorizmą galėtų paaiškinti „kolektyvinis mentalitetas“. Ši išvada remiasi tūkstančių žmonių apklausomis 15 arabų bei kitų šalių, kur buvo konstatuota, kad musulmonai, kurių mentalitetas labiau kolektyvinis, yra daugiau linkę palaikyti teroristų išpuolius prieš amerikiečius ar europiečius, nei tie, kurie yra labiau individualistai. Tyrimas perša išvadą, kad prisijungimas prie teroristinių grupuočių gali suteikti saugumo ir bendrystės jausmą.
Kaip teigia psichologas F. Moghaddamas, platesne prasme, teroristinius sentimentus pakurstyti gali kultūrinio sunaikinimo baimė. Savo knygoje „Kaip globalizacija skatina terorizmą: išvirkščioji vieno pasaulio pusė ir kodėl tai įžiebia terorizmą“ (How Globalization Spurs Terrorism: The Lopsided Benefits of One World and Why That Fuels Violence) autorius teigia, jog sparti globalizacija lėmė skirtingų kultūrų sandūrą, kuri gresia kai kurių grupių dominavimu, o kai kurių išnykimu – kultūrine „stipriausiojo išlikimo“ versija. „Islamo terorizmą galima interpretuoti kaip reakciją į grėsmę fundamentalistiniam gyvenimo būdui, kuris gali išnykti“, - teigia F. Moghaddamas.
Džihadistinio terorizmo priežastys
Psichologas S. Tayloras „Psychology today“ rašo, apie tai kaip mažiausiai 500 Azijos kilmės Britanijos vyrų nuvyko į Siriją ar Iraką tam, kad taptų džihadistais ekstremistų grupuotėse. Jis klausia: „Kas verčia jaunus vyrus rinktis tokį kelią? Kas juos traukia ir kodėl tai juos taip užvaldo, kad šie praranda bet kokį žmogiškumą ir moralę?“ Pasak S. Tayloro, klaidinga teroristams paprasčiausiai klijuoti „blogiukų“ ar psichiškai nestabilių asmenų etiketę. Psichologai, tyrinėję teroristines grupes, konstatuoja, jog teroristai paprastai yra stabilios asmenybės, jie nėra paranojiški ar nesuvokiantys realybės. Tai, kas iš esmės teroristus skiria nuo kitų žmonių, yra gebėjimas dėl savo įsitikinimų ar tikslo visiškai „išjungti“ empatijos jausmą. Taigi tapti teroristu reiškia atsiriboti nuo šios natūralios empatijos taip, kad žmonės, prieš kuriuos kovojama, taptų tarsi objektais, kuriuos galima negailestingai žudyti. Tai reiškia šiuos žmones traktuoti kaip iš esmės „kitus“ ir atsisakyti su jais sietis. Tik visiškas empatijos nebuvimas leidžia kitam žmogui nukirsti galvą.
„Islamo valstybės“ nariams prisijungimas prie šios grupuotės reiškia Islamo kalifato kūrimo propagavimą ir atsikratymą „netikėliais“. Vice Media apklausti Irako ir Sirijos vaikai teigė norintys tapti ISIS nariais dėl to, kad galėtų žudyti „netikėlius“. ISIS itin sėkmingai verbavo naujus narius pasitelkdama socialines medijas. Šia prasme, pasak terorizmo eksperto J. Horgano, „iš tiesų esama globalios „Islamo valstybės“ traukos“, kas yra nauja.
Ką teroristai viliasi pasiekti?
Psichologijos profesorius C. R. McCauley teigia, kad, nors „terorizmas pražudo gyvybes ir sunaikina turtą čia ir dabar, tačiau teroristai viliasi, jog ilgalaikėje perspektyvoje tai atneš daug didesnės naudos“. Teroristai nori pasėti baimę ir netikrumo jausmą kur kas didesniu mastu nei jų aukos ar šių artimieji, ir siekia, kad priešas skirtų kuo daugiau laiko ir lėšų saugumui.
Padėjusio saugumo kaštai yra itin dideli tokioje šalyje kaip, pavyzdžiui, JAV, kur atvira visuomenė yra ekonominės sėkmės ir aukštų technologijų karybos garantas. „Teroristai itin siekia išprovokuoti agresyvų atsaką, kuris padės jiems mobilizuoti savo žmones. Piramidė yra esminė teroristinės organizacijos struktūra, skirta priedangai ir verbuoti. Teroristai tikisi, kad nevykęs ir pernelyg generalizuotas smūgis prieš juos palies esančius jų pusėje, tačiau dar neradikalzuotus ir nemobilizuotus asmenis, o tai pelnys didesnes dar neįsitraukusiųjų į terorizmą simpatijas bei paskatins juos veikti ir aukotis. O tai sustiprins piramidės viršūnę“, – teigia C. McCauley.
Pasak jo, silpniausia teroristų vieta yra nuosaiki vidinė opozicija. Tad jei į terorizmą bus atsakyta smurtu, teroristams pavyks pasiekti didesnę vienybę ir nutildyti nuosaikiuosius.
Tad kokia gi išeitis?
Pradedant pirmaisiais sprogdinimais Pasauliniame prekybos centre Niujorke, Vakaruose šalyse, o ypač JAV, terorizmo traktavimas nuo kriminalinio nusikaltimo, kai siekiama surasti, nuteisit ir nubausti nusikaltėlius, persislinko besitęsiančio karo apibrėžimo link. Iš tiesų susirūpinimas dėl piliečių saugumo demokratinėse valstybėse yra teisėtas, ir politika bei veiksmai, kurių tikslas garantuoti piliečių saugumą, yra tiek racionalūs, tiek pageidautini.
Tad kaipgi spręsti nūdienos terorizmo problemą? Čia linkstama eiti dviem pagrindinėm kryptimis. Vieni siūlo imtis karinių veiksmų prieš teroristų kilmės šalis, nors dauguma jų, pavyzdžiui, Prancūzijos atveju, buvo jos piliečiai. Kiti siūlo priešintis imigracijai, padidinti stebėjimą ir įvesti tolimesnius privatumo ir asmens laisvių apribojimus. Kraštutiniais atvejais tenka išgirsti ir aiškiai rasistinę bei ksenofobinę retoriką.
Tačiau yra manančių, kad islamofobinis atkirtis Vakaruose iš tiesų gali pritraukti dar daugiau džihadistų. Nors, kita vertus, galima visiškai suprasti Belgijos ir Prancūzijos piliečių bausmės ar keršto troškimą po teroristinių išpuolių šiose šalyse. Tai, apie ką skaitome žiniasklaidoje ir matome socialiniuose tinkluose, iš dalies atspindi tas neišvengiamas dvynes emocijas – pyktį ir baimę, ir, kaip rašė H. Nolanas po išpuolio prieš „Charlie Hebdo“, būtent dėl to terorizmas ir yra veiksmingas.
Kai kurie autoriai teigia, kad stereotipais ir prietarais paremtas požiūris į musulmonus Vakaruose, gali šiuos atgrasinti nuo galimybės padėti kovojant su terorizmu ir palenkti jo pusėn. Šiurkštumas, įtarumas ir priešiškumas arabų bei musulmonų atžvilgiu Vakaruose yra džiaugsmas teroristams.
Taigi terorizmo problemą galima spręsti ir kiek kitaip. Įsitikinimas, jog teroristus įmanoma atkalbėti nuo smurto naudojimo, pasitelkiant taikų dialogą ir ištiesiant pagalbos ranką, nebeatrodo tik idealistiniai svaičiojimai. Kaip teigia socialinis psichologas A. Kruglanskis, viso pasaulio mastu reikalingos „deradikalizacijos“ programos.
Savo knygoje „Teroristo sąmonė: terorizmo psichologija nuo IRA iki al-Qaeda'os“ (The Mind of the Terrorist: The Psychology of Terrorism from the IRA to Al-Qaeda) J. M. Postas teigia, kad po 2001 m. rugsėjo 11-osios išpuolių JAV vyriausybė paskelbė karą „al-Qaeda'ai“ ir terorizmui iš esmės. Kaip ir bet kuriame konvenciniame kare Busho administracija nusprendė nugalėti priešą užpuldama ir užimdama teroristų „irštvas“ – Afganistaną ir Iraką. J. M. Postas įsitikinęs, kad terorizmas negali būti sutriuškintas visiškai, tik susilpnintas keleto dešimtmečių reikalaujančioms pastangomis. Jis siūlo tokią politiką: visų pirma neleisti potencialiems teroristams prisijungti prie teroristinių grupuočių; supriešinti jas iš vidaus; palengvinti išėjimą iš grupės; sumažinti paramą grupei bei jos lyderiams; apsaugoti teroristų taikinius. Nors šias rekomendacijas galima taikyti įvairioms teroristinėms grupuotėms, tačiau jos labiausiai nukreiptos kovai su islamo terorizmu.
Tai, kaip mes apibūdiname problemą, paveikia mūsų mąstymą apie ją. Pasak A. Kruglanskio, M. Crenshaw ir J. M. Posto, pakeitę metaforą „karas su terorizmu“ kitais žodžiais, galime kur kas veiksmingiau sumažinti smurtą.
Pasak jų, JAV nuo 2001 m. rugsėjo 11-osios, „karo su terorizmu“ metafora tapo vartojama apibūdinant antiteroristinę strategiją. Nors toks apibūdinimas gali supaprastinti sudėtingą realybę, kurią tampa lengviau suvokti, tačiau tai gali ją pernelyg supaprastinti ir iškreipti. Metaforos gali privesti prie nacionalinio masto sprendimų. Įsitraukimas į karą 2001 m. Afganistane ir 2003 m. Irake aiškiai parodo, kad „karo su terorizmu“ koncepcija nebuvo tik retorika.
Taigi, pasak minėtų mokslininkų, į antiterorizmą žvelgiant per teisinę prizmę, galima veiksmingesnės taktikos, kainuojančios kur kas mažiau nei karas ir išprovokuojančios mažiau keršto bei atkirčio. Terorizmo kaip savotiškos ligos traktavimas ar prietarų sumažinimas perkelia dėmesį į psichologines šio reiškinio priežastis, o tai gali pasiūlyti ilgalaikes strategijas, padedančias iš esmės sutriuškinti teroristų motyvacijas.
„Psichologinis karo tikslas yra parklupdyti priešą ir įtikintį jį, kad terorizmas yra neproduktyvus. Tačiau Čečėnijos, Afganistano, Airijos ir Vakarų kranto bei Gazos ruožo patirtis atskleidžia, jog karinės jėgos naudojimas ne itin „įrodo“ terorizmo neveiksmingumą. Kariniai smūgiai teroristų bazėms gali laikinai sukliudyti teroristinėms operacijoms, tačiau jie nė kiek nesumažina motyvacijos naudoti smurtą ir netgi gali jį sustiprinti“, – teigia minėti psichologai.
Pasak jų, antiterorizmo kaip karo apibrėžimas nemenkai kainuoja. Tai kelia grėsmę visuomenės vertybėms, jos įprastam funkcionavimui ir keičia prioritetus. Karui reikia investuoti neproporcingai daug nacionalinių resursų, tuo tarpu mažiau paliekant kitoms sritims – ekonomikai, sveikatos apsaugai ir švietimui. Etninis profiliavimas, šiurkštūs tardymai bei neribotas įtariamųjų sulaikymas gali būti pasitelkti dėl saugumo ir pateisinti ypatingomis aplinkybėmis, kurias implikuoja karas. Karo, neturinčio aiškios pabaigos, kaina gali būti itin didelė.
ISIS klestėjimas remdamasi patologiniu griovimo, keršto ir naikinimo instinktu. ISIS yra socialinių medijų profesionalė. Tad po kiekvieno internete pasirodžiusio „antiteroristinio“ komentaro, siūlančio su žeme sulyginti Raką, dar vienas ISIS kovotojas užsideda savižudžio liemenę. Vahabizmas, radikalaus islamo pamatas, neatstovauja nei islamo istorijai ar ideologijai, nei arabų pasaulio kultūrai ar identitetui. Jis minta baime ir neapykanta ir yra nusitaikęs į jaunus, „bebalsius“ vyrus. Taigi su kiekvienu karo paskelbimu, su kiekvienu smurto protrūkiu šie žmonės jaučia dar didesnę desperaciją ir turi tik vieną alternatyvą, kur galėtų patirti bendrystės jausmą.
Racionalus, ramus ir jautrus atsakas
Po teroristinių išpuolių Prancūzijoje ir Belgijoje socialinius tinklus užplūdo užuojauta ir palaikymas šioms šalims iš įvairių pasaulio kraštų. Tuo tarpu panašios paramos iš Vidurio Rytų bei Šiaurės Afrikos musulmonų iš esmės nebuvo sulaukta.
Tad turime stabtelėti ir susimąstyti, kokios iš tiesų esminės šiuolaikinio terorizmo priežastys ir kokią ilgalaikę strategiją jo atžvilgiu turėtume rinktis. Turime susilaikyti nuo reakcingo, smurtinio atsako. Privalome atsispirti kerštingam teisingumui ir sutelkti dėmesį į atkuriantįjį teisingumą, kuris nėra kurstomas keršto troškimo. Turime nusigręžti nuo neapykantos ir prietarų ir susitelkti į atjautą bei esminių priežasčių, kurios paskatina jaunus žmones, o ypač vyrus, tapti teroristais, ieškojimą. Tuo pat metu privalome imtis ir adekvačių saugumo priemonių Vakarų piliečiams apginti, kad šie galėtų gyventi be baimės.