 |
| Jonas Yazigi, Antiochijos graikų ortodoksų patriarchas |
Analizuojant sudėtingą Ortodoksų Susirinkimo eigą Kretoje, didžiausias dėmesys skiriamas Maskvos ir Konstantinopolio santykiams. Tačiau tarp keturių Bažnyčių, nusprendusių nesiųsti savo delegacijų į susitikimą, kurį sušaukė patriarchas Baltramiejus po 50 metų diskusijų, yra ir Antiochijos patriarchatas. Šis patriarchatas yra svarbiausias atskaitos taškas ortodoksų tikintiesiems Artimuosiuose Rytuose, be to, vienas iš tų, kurie suformavo ankstyvosios krikščionybės istoriją. Kaip viskas klostėsi?
Atrodo paradoksalu, kad tuo metu, kai krikščionys regione kenčia karo ir persekiojimų padarinius, jie atsisako dalyvauti įvykyje, kuris surenka draugėn visas Ortodoksų Bažnyčias ir plačiai kalbės apie krikščionių Artimuosiuose Rytuose kančias.
Antiochijos patriarchas Jonas X yra arkivyskupo Boulos Yazigi brolis, vieno iš Alepo prelatų, patekusių į islamistų rankas prieš trejus metus. Tikėtina, kad Kretos Susirinkimo dalyviai išplatins kreipimąsi dėl šio pagrobimo, apie kurį pasaulis jau pamiršo. Ir vis dėlto Ortodoksų Bažnyčia Damaske nedalyvauja Susirinkime, kuriam vadovauja patriarchas Baltramiejus.
Oficialus motyvas – nesutarimas su Jeruzalės patriarchu dėl jurisdikcijos 12 tūkstančių ortodoksų tikinčiųjų, gyvenančių Katare. Šis reikalas susijęs su dabartiniu Jeruzalės patriarchu Teofiliumi taip pat ir asmeniškai. Per 1997-ųjų Velykas, prieš tapdamas Šventojo miesto patriarchu, būtent šis graikų kilmės archimandritas buvo pirmasis ortodoksų vienuolis, oficialiai atvykęs į emyratą, kur naujai atvykusių krikščionių imigrantų darbininkų terpėje įkūrė bendruomenę. Toks kontekstas vis dar egzistuoja visoje Persų įlankoje šiuo metu. Nieko nestebina, kad Kataro emyras Hamaras bin Khalifa al Thani dovanojo žemę, kur 2009-aisiais buvo pastatyta Šv. Izaoko ir šv. Jurgio bažnyčia, pavaldi Jeruzalės patriarchatui. Lig šiol tai vienintelė ortodoksų bažnyčia Dohoje.
Ginčas su Antiochijos patriarchatu kilo, kai Jeruzalė nusprendė archimandritą Makarios pakelti Kataro arkivyskupu. Makarios buvo ką tik perėmęs pareigas iš Teofiliaus. Tada Antiochija pareikalavo savo teritorinių teisių, nesutikdama su titulu, kuris skelbė, jog „patriarchatas atstovauja ortodoksų bendruomenei visuose arabų kraštuose“. 2015 metų birželį ginčas peraugo į šokiruojantį bendrystės tarp dviejų patriarchatų nutraukimą, kurį paskelbė Antiochija: vienos Bažnyčios kunigai nedalyvaus kitos Bažnyčios liturgijoje, kol nesutarimas nebus išspręstas. Konstantinopolis nesugebėjo tarpininkauti šiame skilime: pasiūlymas suburti mišrią komisiją, kuri būtų sudaryta tik po Susirinkimo, Antijochijai pasirodė nepriimtinas, tad ji atsisakė atsiųsti savo delegaciją į Kretą.
Tačiau Kataro istorija toli gražu pranoksta grynai vietinį aspektą ir atspindi du kur kas platesnius klausimus. Pirmiausia yra akivaizdi įtampa graikų ir arabų santykiuose Vidurio Rytų ortodoksų bendruomenėse. Abejonė dėl naujai susikūrusios bendruomenės jurisdikcijos Įlankoje, netiesiogiai kelia bendresnį klausimą dėl Jeruzalės patriarchato, kur lyderystė tradiciškai priskiriama graikų arkivyskupui, nors Izraelio ir Palestinos ortodoksų bendruomenė aiškiai sudaryta iš arabų tikinčiųjų.
Ši anomalija susijusi su sudėtinga Šventosios žemės kustodijos istorija, kuriai netrūksta ir įtampų: Teofiliaus pirmtakas, patriarchas Irenėjus, buvo priverstas atsistatydinti dėl karčios kontroversijos, kilusios po to, kai žydų nekilnojamojo turto bendrovėms Jeruzalėje buvo parduota žemė, priklausiusi Ortodoksų Bažnyčiai. Iš esmės Antiochija nori, kad Jeruzalės patriarchatas būtų aiškias ribas turinti istorinė išimtis, ypač šiandienos besikeičiančiame kontekste.
Neišvengiamai reikalas susijęs su bendresne problema – tai santykiai tarp patriarchatų ir ortodoksų diasporos bendruomenių. Antiochijai tai gyvybiškai svarbus klausimas, turint omenyje, kad šis patriarchatas dėl emigracijos, kurią sukėlė karai ir kitos problemos – jau turi daug daugiau tikinčiųjų už Vidurio Rytų sienų nei jų viduje. Patriarchatas, kuriam vadovauja Jonas X, turi vyskupijų JAV, Pietų Amerikoje, Australijoje ir Europoje, ir jos aptarnauja arabų kilmės ortodoksų tikinčiuosius. Iš dalies dėl šios priežasties deklaracijoje, kurioje Antiochija paskelbė nedalyvausianti Susirinkime, aiškiai užsimenama apie specifinį diasporos klausimą. Tai viena iš Susirinkimo temų. Tačiau, Damasko patriarchato teigimu, šis Susirinkimas nebuvo tinkamai paruoštas.
Žvelgiant iš Vidurio Rytų perspektyvos, ortodoksiją šiandien drebina ne tiek doktrininiai klausimai, kiek sunkumai, susiję su nacionalinių Bažnyčių struktūra ir greitai besikeičiančiu pasauliu. Kalbant šia tema, Kataras – mažytė ortodoksų bendruomenė, yra tikriausiai tik ledkalnio viršūnė.
Pagal „Vatican insider“ parengė S. Žiugždaitė
