Jėzus bylojo savo mokiniams:
„Neteiskite kitų, kad patys nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate kitus, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu mastu matuojate, tokiu ir jums bus atmatuota.
Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje? Arba kaip gali sakyti broliui: 'Leisk išimsiu krislą iš tavo akies', kai tavo akyje rąstas?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip pašalinti krislelį iš brolio akies“.
Kiti skaitiniai: 2 Kar 17, 5–8. 13–15a. 18; Ps 59, 3–5. 12–13
Evangelijos skaitinį komentuoja Skaidrė Zuozaitė
Evangeliniame pamoksle nuo kalno, Jėzus yra tartum naujasis Mozė, kuris senojo Įstatymo mokumą perteikia nauja dvasia. Jėzus yra ne šiaip sau mokytojas ar Dievo Įstatymo tarpininkas. Jis yra Gyvoji Tora (hebr. k. Įstatymas), kuriame išsipildo kiekviena Įstatymo raidelė, kiekvienas brūkšnelis. Įstatymo žodis jame yra tapęs kūnu, sausas paliepimas yra įgyvendinamas bei atbaigiamas visa pranokstančios meilės dvasia. Ką nors paliepdamas, Jėzus suteikia ir jėgą šitai įvykdyti. Sakydamas „neteiskite“, Jėzus, visų pirma, pats iškyla kaip neprilygstamas šio paliepimo įsikūnijimo pavyzdys. Tai tiesa, jog „Tėvas visą teismą pavedė Sūnui, kad visi gerbtų Sūnų, kaip gerbia Tėvą (Jn 5, 22-23). Tačiau konkrečiose situacijose Jėzus moko: „Aš atėjau ne teisti pasaulio, bet gelbėti. Fariziejų sugautai ir atvestai nusidėjėlei Jėzus sako: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“ (Jn 8, 10) O kalamas prie kryžiaus, meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“ (Lk 23, 34)
Jėzus yra ypatingas mokytojas. Jis iš anksto atskleidžia baigiamojo egzamino uždavinių atsakymus. Kaip tai palengvina situaciją, kai žinai, jog norint išvengti teismo užtenka išmokti neteisti kitų. Ką gi žmogus dažniausiai nuteisia kitame, jei ne savyje pačiame slypinčią nedorybę? Būdamas bemaž susigyvenęs su šiąja ir sau nuolaidžiaudamas, jis nebegali jos pakęsti, kuomet ją atpažįsta kitame žmoguje. Štai kodėl tą patį teismo matą, kurį teisiantysis projektuoja į kitą žmogų, širdžių tyrėjas pritaikys ir teisiančiojo atžvilgiu.
3-5 eilutėse yra pasitelktas hiperbolės metodas teisiančio žmogaus situacijos absurdiškumui parodyti. Mato evangelijoje aprašytuose palaiminimuose skaitome, jog tyraširdžiai virš visko yra pajėgūs regėti Dievą. Jų žvilgsnis yra pernelyg didžiadvasis, kad jo polėkis leistųsi apribojamas kokios nors smulkmenos. Jie yra panašūs į Tąjį, apie kurį pasakyta: „Tavo akys per tyros, kad matytų blogį“. Ir priešingai, tasai, kurio akyse (be abejo, įtakotose netyros širdies) slypi rąstas, gali prisikabinti ir prie mažiausios smulkmenos, esančios kito akyse, net visai neįžvelgiant dalyko esmės.
Veltui visos mūsų pastangos padėti kitam žmogui apsivalyti nuo krislelio, jei mūsų pačių akis yra apgulęs rąstas. Užduotis numeris pirmas – tai savo paties širdies, taigi ir žvilgsnio nutyrinimas, tam, kad iš tiesų pajėgtum įžvelgti menkiausią krislelį nesavo paties žmogiško proto, bet dieviškoje šviesoje. Tam, kad atskirtum pelus nuo grūdų kviečiuose pasėtas rauges nuo tikrų kviečių. Apie sveikos širdies akies būtinumą teisingam spręsmui įvykti kalba ir Mt 6, 22-33 eilutės: „...Jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu. O jei tavo akis nesveika, visas tavo kūnas skendės tamsoje“. Savo širdies akių nutyrinimu nuo ten glūdinčio rąsto, iškreipiančio visos tikrovės vaizdą, užsiėmęs žmogus, paprasčiausiai nebeturi laiko nei noro dairytis į krislelius kituose žmonėse. Na, o nutyrintos širdies žvilgsnio žmonės gali tapti tikrais dvasiniais gydytojais tiems žmonėms, kurie kenčia nuo krislelių: „Pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš brolio akies“ (Mt 7, 5)
Viešpatie, sutverk širdį man tyrą, padaryk mane didžiadvasį. Suteik man savo paties žvilgsnį, nutviekstą savo meilės žodžio šviesos. Aš atsižadu savo įpročių teisti kitus ir dairytis į kitų žmonių akyse įstrigusius krislelius, visai nesirūpindamas, kad mano paties akyse yra rąstas, iškreipiantis teisingą pasaulio vaizdą. Išvaduok mane nuo bet kokio melo, užgulusio mano širdies akis. Ir, jeigu tu to nori, pasinaudok manimi kaip įrankiu, kad taptų sveikos ir kitų žmonių akys, ir kad mes visi kaip vienos šeimos vaikai stovėtume tiesoje, tavo žvilgsnio šviesoje šventi ir nekalti, degantys meile.
Bernardinai.lt archyvas