Baigiame publikuoti popiežiaus Benedikto XVI atsakymus į klausimus, kuriuos pateikia kun. Jacques Servais SJ. Interviu su popiežiumi buvo paskelbtas dienraščio „Avvenire“ 2016 m. kovo 16 d. numeryje. Vertimu į lietuvių kalbą pasirūpino Bažnyčios žinios“ (Gediminas Žukas).
Pirmoji dalis čia >>>
Anzelmas, kalbėdamas apie tai, kad Kristus turėjo mirti ant kryžiaus, jog atitaisytų begalinį Dievo įžeidimą ir šitaip atkurtų sugriautą tvarką, vartoja šiuolaikiniam žmogui sunkiai suprantamą kalbą (plg. gs, iv, 215 ir t.). Taip kalbant kyla pavojus susikurti rūstaus, žmogaus nuodėmei negailestingo, smurto ir agresyvumo jausmų, primenančių mūsų, kupino Dievo paveikslą. Kaip būtų galima kalbėti apie Dievo teisingumą nerizikuojant griauti giliai tarp tikinčiųjų šaknis suleidusį tikrumą, kad krikščionių Dievas yra „apstus gailestingumo“ (Ef 2, 4)?
Šventojo Anzelmo sąvokos mums šiandien tikrai tapo nesuprantamos. Kas už to yra tiesa, turime stengtis suprasti naujaip. Šiuo klausimu norėčiau pateikti tris pastabas: a) Nepermaldaujamai teisingumo reikalaujančio Tėvo ir Tėvui paklūstančio ir žiaurų teisingumo reikalavimą prisiimančio Sūnaus priešprieša šiandien ne tik nesuprantama, bet ir, remiantis Trejybės teologija, visiškai klaidinga.
Tėvas ir Sūnus yra viena, todėl ir jų valia iš pagrindų viena. Kai Alyvų kalne Sūnus galynėjasi su Dievo valia, tai čia kalbama ne apie tai, kad jam tenka paklusti žiauriam Dievo potvarkiui, bet kad jis žmogaus būtį įtraukia į Dievo valią. Prie Tėvo ir Sūnaus valios santykio vėliau dar turėsime grįžti.
b) Bet kodėl apskritai kryžius, atmoka? Šiuolaikinio mąstymo pervartose, apie kurias minėjau, šis kodėl regimas naujaip. Įsivaizduokime visą pasaulį teršiančią bei iškreipiančią didžiulę purviną blogio, smurto, melo, neapykantos, žiaurumo, puikybės masę. Neįmanoma tiesiog paskelbti, kad ta blogio masė neegzistuoja, net ir Dievui. Ją būtina pašalinti ir įveikti.
Izraelis buvo įsitikinęs, jog, kaip atsvara blogiui, pasaulyje būtina kasdienė auka už nuodėmes ir pirmiausia didžioji Susitaikinimo dienos liturgija ir kad tik toks subalansavimas leidžia pasauliui išlikti pakenčiamam.
Aukojimui šventykloje užgesus, teko klausti, ką dabar galima priešpriešinti blogio galybėms, kaip surasti kokią nors atsvarą.
Krikščionys žinojo, kad nugriautą šventyklą pakeitė nukryžiuoto Viešpaties prisikėlęs kūnas ir kad atsvara neišmatuojamam blogio kiekiui sukurta jo radikalia, neišmatuojama meile. Taip, jie žinojo, kad aukos ligi tol tebuvo tikrosios atsvaros nuovoka. Žinojo, jog blogio galybei prilygti gali tik begalinė meilė, tik begalinė atmoka. Žinojo, kad priešpriešinė jėga blogio galiai yra ir pasaulį gelbėja prisikėlęs Kristus.
Tai suvokdami jie savo pačių kančių prasmę galėjo suprasti kaip įėmimą į Kristaus skausmingą meilę ir kaip šios meilės gelbėjančios galios dalį.
Anksčiau citavau teologą, manantį, kad Dievas turėjo kentėti už savo kaltę pasauliui. Šioje apgręžtoje perspektyvoje vis dėlto aikštėn iškyla tiesa: Dievas negalėjo tiesiog palikti, kaip yra, blogio masės, atsiradusios dėl laisvės, kurią jis pats dovanojo. Tik jis pats galėjo, įžengdamas į pasaulio kančias, atpirkti pasaulį.
c) Turint tai priešais akis, santykis tarp Tėvo ir Sūnaus tampa aiškesnis. Pacituosiu ištrauką iš de Lubaco knygos apie Origeną. Ji man pasirodė labai taikli: „Atpirkėjas į žemę nužengė iš užuojautos žmonių giminei. Jis prisiėmė mūsų kančias (passiones) dar iki kryžiaus, negana to, iki prisiimdamas mūsų kūną: jei jų pirma nebūtų pajutęs, nebūtų atėjęs dalytis mūsų žmogiškuoju gyvenimu.
Kokios buvo tos kančios, kurias jis patyrė pirma už mus? Tai buvo meilės aistra. Bet argi tam tikra prasme nekenčia ir pats Tėvas, visatos Dievas, kupinas pakantos, gailestingumo ir atjautos? Argi nežinai, kad, imdamasis žmogiškųjų reikalų, jis pažįsta kančią? Viešpats, tavo Dievas, nešė tave, kaip žmogus neša savo sūnų (Įst 1, 31). Dievas prisiima mūsų papročius, kaip Dievo Sūnus prisiima mūsų kančias. Pats Tėvas nėra beaistris! Kai jo maldaujama, jis pasigaili ir atjaučia. Jis kenčia meilės kančią (Hom. apie Ez 6, 6)“ [iš: Henri de Lubac. Geist aus der Geschichte. Das Schriftverständnis des Origenes. Übertragen und eingeleitet von Hans Urs von Balthasar. Johannes Verlag, Einsiedeln 1968, 284 ir t.].
Kai kur Vokietijoje būta labai jaudinančio pamaldumo, kontempliavusio Not Gottes („Dievo vargą“). Priešais akis man dvasioje stovi sukrečiantis kenčiančio Tėvo, nuoširdžiai kenčiančio išvien su Sūnumi, paveikslas. Nuo to neatsiejamas ir Gnadenstuhl („malonės sostas“): Tėvas laiko kryžių ir Nukryžiuotąjį, meiliai pasilenkia prie Jo ir kitapus tartum irgi yra ant kryžiaus.
Čia didingai ir tyrai suvokiama, kad yra Dievo gailestingumas, Dievo atjauta žmogui. Čia kalbama ne apie Tėvo žiaurų teisingumą, fanatizmą, bet apie kūrinijos tiesą ir tikrovę – apie tikrą, vidinį blogio įveikimą, kuris galiausiai įmanomas tik per meilės kančią.
„Dvasinėse pratybose“ Ignacas Lojola priešingai nei Paulius (plg. 2 Tes 1, 5–9) nevartoja Senajam Testamentui būdingų keršto įvaizdžių; vis dėlto jis kviečia mus pamąstyti, kaip žmonės iki Įsikūnijimo „nuėjo į pragarą“, ir pasvarstyti apie nesuskaičiuojamą gausybę kitų, atsidūrusių ten „dėl mažiau nuodėmių, negu aš esu padaręs“ („Dvasinės pratybos“, 52). Būtent šia dvasia šv. Pranciškus Ksaveras vykdė pastoraciją, įsitikinęs, kad nuo baisios amžinojo pasmerkimo dalios turi išgelbėti kiek įmanoma daugiau „netikinčiųjų“. Mokymas, Tridento Susirinkimo formalizuotas tekste apie nuosprendį geriesiems ir blogiesiems, vėliau radikalizuotas jansenistų, į Katalikų Bažnyčios katekizmą buvo įtrauktas daug santūriau (plg. § 5 633, 1037). Ar galima sakyti, kad šiuo klausimu pastaraisiais dešimtmečiais būta „dogmos plėtojimo“, į kurį Katekizme reikėjo atsižvelgti?
Šiuo klausimu dogma neabejotinai smarkiai evoliucionuoja. Bažnyčios tėvai ir viduramžių teologai dar galėjo manyti, kad žmonija iš esmės tapo krikščioniška ir pagonybė tebeegzistuoja tik pakraščiuose, bet Naujojo pasaulio atradimas Naujųjų laikų pradžioje radikaliai pakeitė požiūrį.
Suvokimas, kad Dievas negali leisti pražūti visiems nekrikštytiesiems ir kad vien natūralioji palaima nėra tikras atsakymas į klausimą dėl žmogaus būties, visiškai įsitvirtino per pastarąją šimtmečio pusę. Didieji XVI a. misionieriai dar buvo įsitikinę, kad nepakrikštyti žmonės visam laikui pražuvę ir tuo aiškino savo pastangų misionieriauti dinamiką, tačiau toks suvokimas Katalikų Bažnyčioje galutinai žlugo sulig Vatikano II Susirinkimu.
Iš to išplaukė stipri dvejopa krizė: viena vertus, atrodo, jog nebėra pagrindo misionieriauti. Kam žmonėms skelbti krikščioniškąjį tikėjimą, jei jie gali būti išgelbėti ir be jo?
Tačiau tai atsiliepė ir patiems krikščionims: tikėjimo ir jo gyvenimo būdo saistomumas tapo abejotinas. Jei kiti gali būti išgelbėti kitaip, tai galiausiai nebesuprantama, kodėl patį krikščionį turėtų saistyti krikščioniškojo tikėjimo ir jo moralės reikalavimai. Bet jei išganymas ir tikėjimas nebesusiję, pagrindo netenka pats tikėjimas.
Pastaruoju metu atsirado įvairių mėginimų krikščioniškojo tikėjimo pretenziją į visuotinumą suderinti su išganymo be jo galimybe. Paminėsiu du iš jų: pirmiausia tai Karlo Rahnerio žinoma tezė apie anoniminius krikščionis. Ja teigiama, kad krikščioniškosios egzistencijos esminis pamatinis aktas, nulemiantis išganymą, transcendentalinėje mūsų sąmonės struktūroje egzistuojąs kaip tiesimasis į visiškai Kitą, į vienybę su Dievu. Krikščioniškasis tikėjimas į sąmonę iškėlęs tai, kas struktūriškai jau yra pačiame žmoguje. Tad žmogus, priimdamas save savo esminėje būtyje, atlieka esminį krikščioniškosios būties aktą sąvokiškai to nepažindamas. Taigi tai, kas krikščioniška, sutampa su tuot, kas žmogiška, ir šia prasme krikščionis yra kiekvienas žmogus, kuris save priima, nors to ir nežino.
Teorija įspūdinga, tačiau krikščionybę paverčia tik įsisąmoninimu to, kas yra žmogaus būtis savaime, ir taip iš žaidimo pašalina krikščioniškajai būčiai esminę perkeitimo ir atnaujinimo dramą.
Dar nepriimtinesnis yra pliuralistinių religijos teorijų siūlomas sprendimas, kad visos religijos savaip yra keliai į išganymą ir šia prasme jų poveikis laikytinas lygiareikšmiu. Religijos kritika, reikšta Senojo Testamento, Naujojo Testamento ir ankstyvosios Bažnyčios, daug realistiškiau, konkrečiau ir teisingiau pažino įvairias religijas. Tokie paprasti receptai neatitinka klausimo didumo.
Galiausiai pirmiausia Henris de Lubacas ir po jo kai kurie kiti pabrėžė pakaitos mintį. Kristaus proegzistencija yra krikščioniškosios egzistencijos ir Bažnyčios, kaip tokios, pagrindinio pavidalo išraiška.
Problema taip iki galo neišsprendžiama, tačiau, manau, jog tai yra esminė įžvalga, susijusi ir su kiekvieno krikščionio egzistencija. Kristus kaip Vienatinis buvo ir yra visiems, ir krikščionys, kurie, anot šventojo Pauliaus didingo įvaizdžio, drauge su Juo sudaro Jo kūną šiame pasaulyje, yra šios kitiems-būties dalininkai. Krikščionis, taip sakant, yra ne sau, bet su Kristumi kitiems.
Tai reiškia ne savotišką ypatingą bilietą į amžinąją palaimą, bet užduotį drauge nešti visumą.
Tai, ko žmogui reikia, kad būtų išganytas, yra vidinis atvirumas Dievui, vidinis Jo laukimas ir ėjimas Jo link, o tai reiškia, kad mes drauge su sutiktu Viešpačiu eitume kitų link ir pamėgintume regimai parodyti jiems Dievo artinimąsi Kristuje.
Žmonijai svarbu, kad joje būtų tiesa, kad ja būtų tikima bei gyvenama. Kad dėl jos būtų kenčiama. Kad būtų mylima. Ši tikrovė nušviečia visą pasaulį ir jį palaiko.
Šią kitiems-būtį galima aiškinti ir šiek tiek abstrakčiau. Žmonijai svarbu, kad joje būtų tiesa, kad ja būtų tikima bei gyvenama. Kad dėl jos būtų kenčiama. Kad būtų mylima. Ši tikrovė nušviečia visą pasaulį ir jį palaiko.
Manau, kad dabartinėje situacijoje mums vis suprantamesni darosi ir Viešpaties Abraomui ištarti žodžiai, jog užteks dešimties teisiųjų, kad miestas išgyventų, bet jis pats save sugriaus, jei jų liks mažiau nei tiek. Akivaizdu, kad šiuo klausimu dar reikia padirbėti.
Daugelio sekuliariųjų humanistų, paženklintų XIX ir XX a. ateizmo, akimis, kaip sakėte, būtent Dievas, o ne žmogus laikytinas atsakingu už neteisingumą, nekaltųjų kančias, valdžios cinizmą, kurį bejėgiškai stebime pasaulyje ir pasaulio istorijoje (plg. Spe salvi, 42)... savo knygoje „Jėzus iš Nazareto“ atkreipiate dėmesį į tai, kas juos – ir mus – piktina: „Neteisingumo, blogio tikrovės negalima tiesiog ignoruoti, atidėti į šalį. Ją būtina įveikti ir nugalėti. Tiktai šitai iš tikrųjų reiškia gailestingumą“ („Jėzus iš Nazareto“, II 153, cit. 2 Tim 2, 13). Ar Išpažinties sakramentas yra viena iš tų vietų, kur galima „atitaisyti“ blogį? Jei taip, tai kaip?
Esminius dalykus jau mėginau išdėstyti atsakydamas į trečią klausimą. Atsvara blogio galybei gali būti tik dievažmogiška Jėzaus Kristaus meilė, kuri visada yra didesnė nei bet kuri įmanoma blogio galia.
Tačiau į šį Dievo atsaką per Jėzų Kristų mes turime įžengti.
Net jei kiekvienas žmogus pats yra atsakingas už dalį blogio ir dėl to irgi yra kaltas dėl jo galios, išvien su Kristumi jis sykiu vis dėlto gali papildyti, „ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno“ (plg. Kol 1, 24).
Atgailos sakramentui čia tikrai tenka svarbus vaidmuo. Jis reiškia, kad mes leidžiame Kristui save vis iš naujo perdirbti, perkeisti ir kaskart iš griovėjų stovyklos pereiti į tą, kuri gelbėja.