 |
Johnas Chryssavgis, Australijoje gimęs ortodoksų teologas ir eseistas, šiuo metu yra JAV Graikų ortodoksų arkivyskupijos dvasininkas. Pokalbis su Crux žurnalistu įvyko birželio 6 d., kylant abejonių, ar išvis įvyks ilgai lauktas visų 14 Ortodoksų Bažnyčių susitikimas Kretoje.
„Susirinkimas tikrai įvyks“, – sakė teologas, pabrėždamas, jog šį sprendimą priėmė visos 14 Bažnyčių. Nuo 1992-ųjų vyko bendri šių Bažnyčių susitikimai. 2016-ųjų sausį visi bendrai nustatė Susirinkimo eigos taisykles ir dokumentus. „Ekumeninis patriarchatas ypatingoje sesijoje birželio pradžioje nustatė, kad visi skundai, tarp kurių ir Bulgarijos, nėra paremti kokiomis nors procedūrinėmis klaidomis ar aplaidumu, tad sprendimo, priimto sausį turi būti lakomasi.“
Jei nedalyvauja viena ar kelios Bažnyčios, ar tai keičia teologinį ar ekleziologinį Susirinkimo statusą?
Paprastas atsakymas yra – ne. Jei viena ar daugiau Bažnyčių nedalyvauja, arba pasitraukia Susirinkimo metu, arba nebalsuoja, visi priimti sprendimai vis tiek lieka galiojantys bei saistantys visas Ortodoksų Bažnyčias. Didysis Susirinkimas yra virš visų individualių Bažnyčių Susirinkimų ar sinodų.. ir toks lieka, net jeigu nedalyvauja viena ar kelios Bažnyčios.
Žinoma, jei ko nors nėra, tą tuštumą jaučiame, ir dėl to bus labai labai gaila. Manau, tai turėtų padaryti poveikį ne vien Susirinkimui, bet ir toms Bažnyčioms, kurios nusprendė nedalyvauti... jei Bažnyčia nusprendžia nedalyvauti, manau, tai atspindi liūdną tos Bažnyčios automarginalizacijos faktą.
Kokios temos Susirinkime svarbiausios?
Turėkime omenyje, kad Susirinkimo tikslas, paskirtis – vienybė. Vienybė yra siekinys, ne duotybė. Ji gali egzistuoti dvasine, liturgine ir sakramentine plotme, tačiau padaryti ją regimą yra sunkus, skausmingas ir lėtas darbas, užimantis daug laiko. Vienybė pasiekiama Susirinkimo pabaigoje, o ne pradžioje. Ji yra pasekmė, o ne sąlyga.
Pavyzdžiui, ekumeniniai santykiai su kitais krikščionimis yra savaime suprantamas dalykas Ekumeniniame [Konstantinopolio] patriarchate, tačiau ne visada kitose Ortodoksų Bažnyčiose. Per pastaruosius 50 metų mes priartėjome prie Katalikų Bažnyčios ir išties puoselėjame kolegialų bendravimą su popiežiumi Pranciškumi. Šie gestai ir judesiai mums yra natūralūs, tačiau nebūtinai atspindi situaciją, kurioje yra visa Ortodoksų Bažnyčia.
Šis Susirinkimas gali būti lemiamas, pateikdamas vieningą atsaką, jo gaires, panašiai kaip Vatikano II Susirinkimas Katalikybei. Tikriausiai tarp šių Susirinkimų yra daugiau skirtumų nei panašumų, tačiau jis galėtų padaryti panašų poveikį.
Kitos temos apima tai, kas vyksta, kai ortodkosas/ė susituokia su neortodoksu/e, pavyzdžiui, su partenriu, kuris yra katalikas ar protestantas? Ką ortodoksijai reiškia palaikyti pokalbį, tiek kultūrine, tiek tikėjimo prasme, su judaizmu ir islamu?
Ką reiškia Ortodoksų Bažnyčiai veikti kaip vieningai Bažnyčiai diasporoje, pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose, Vakarų Europoje ir visur kitur? JAV mes turime visų 14 Bažnyčių atstovų... Ar mes patarnaujame tik savo nacionalinei grupei, ar visiems ortodoksams?
Ar yra koks pranašiškas žodis, kurį galime pasiūlyti visi drauge, kalbant apie mūsų santykius su likusiu pasauliu, neatmetant ir šiuolaikinio pasaulio iššūkių, ar jie būtų socialiniai, ekonominiai, kariniai ar aplinkosauginiai?
Kitas klausimas yra Ortodksų Bažnyčių autonomija ir kas pripažįsta kito autonomiją. Bendrai siekiama judėti skaidresnio ir mažiau politizuoto būdo link aptarti dalykus.
Kaip elgiatės, susidūrę su akivaizdžia vidine įtampa?
Vienybė nereiškia tiesiog Ortodoksų Bažnyčių tarpusavyje, bet ir žingsnį į didesnę vienybę pačių atskirų Ortodoksų Bažnyčių viduje.
Pavyzdžiui, yra skirtumų Graikijos Bažnyčioje, kur kai kurie elementai yra daugiau, o kiti mažiau ekumeniški. Rusijos Bažnyčioje patriarchas Kirilas ir metropolitas Hilarionas yra labai atviri kitoms Bažnyčioms, visada domisi, kas vyksta Vatikane ar Pasaulinėje Bažnyčių Taryboje, tačiau jų pačių Bažnyčia turi konservatyvių balsų labai kritiškų dėl Kirilo susitikimo su popiežiumi.
Šiuos dalykus Susirinkimas galėtų padėti sušvelninti, išspręsdamas baimes ir įtarumą, kad, pavyzdžiui, kai ekumeninis patriarchas susitinka su popiežiumi, nereiškia, jog jis išduoda ortodoksų tikėjimą. Mes susitinkame todėl, kad turime skirtumų. Jei skirtumų nebūtų, kokia būtų prasmė?
Kaip manote, iš kur atsirado paskutinės minutės baimės?
Manau, kad matome tipišką elgesį šeimos, kuri ilgą laiką nebendravo. Kai šeimos nariai susitinka po ilgo izoliacijos laikotarpio, žinoma, žmonės ima galvoti: ką aš pasakysiu tam ir anam? Kur sėdėsiu? Ar žmonėms rūpi mano bėdos? Kai kurie baiminasi, kad į jų interesus nebus atsižvelgta.
Mes turime skirtumų, sukauptų per 1200 metų. Patyrėme šimtmečius persekiojimų iš Osmanų imperijos pusės, šimtą metų sovietinės priespaudos, mes vis dar patiriame persekiojimus ir preispaudą, lygiai taip pat kaip ir pabėgėlių krizę regionuose, kur Ortodoksų Bažnyčia gyvavo šimtmečius šalia mūsų brolių ir seserų musulmonų.
Visa tai ir dar daugaiu kelia įtampą, apie kurią turime kalbėtis.
Ortodoksų Bažnyčia skelbia, kad Susirnkimas yra jos esmė, jos širdis, pati jos tapatybė, susirinkimiškumas yra mūsų DNR. Tačiau turime tai įrodyti, turime susitikti ir susėsti prie vieno stalo. Tikiuosi, kad šis Susirinkimas pradės daugybės kitų seriją. Galiausiai didžiausias pasiekimas bus pats susitikimas.
Sutinkate su popiežiumi Pranciškumi, kuris neseniai susitikęs su didžiuoju Al-Azharo imamu sakė: „Pats susitikimas yra žinia.“
Be jokios abejonės, sutinku šiuo atveju ir tikrai toks yra ekumeninio patriarchato įsitikinimas, – prie šios svajonės išsipildymo jis dirbo beveik 100 metų. Siekis, kad visi mes kartu Bažnyčioje pajudėtume pirmyn. Graikišas žodis Susirinkimui yra „synodos“, reiškiantis keliauti kartu; o pirmasis žingsnis leistis į bendrą kelionę yra žengti pirmą žingsnį kartu.
Visa Ortodoksų Bažnyčios struktūra paremta susirinkimiškumo principu. Be jo, tai galėtų būti kažkas panašaus į Ortodoksų Bažnyčią, gal laikytis tam tikrų ortodoksijos doktrinų ir praktiktų, tačiau tai nėra ortodoksija. Tik susirinkime Ortodoksų Bažnyčia yra iškimima savo tapatybei, tam, kuo ji turi būti.
Svarbu prisiminti ir tai, kad laikas po Susirinkimo bus tiek pat esmingai svarbus kiek pats Susirinkimas, nes tai – priėmimo periodas. Jokia taisyklė Ortodoksų Bažnyčioje nenuleidžiama iš viršaus į apačią. Tikinčiųjų savimonė, pati plačioji Bažnyčia yra galutinis saugotojas ir garantas ortodoksų tiesos ir doktrinos.
Esate įsitraukęs į ekumeninį dialogą su Katalikų Bažnyčia. Ar popiežius Pranciškus suteikia jam kažko savito?
Manau, kad popiežius Pranciškus įneša tai, kas atliepia mūsų patriarcho teologinius interesus – tai labiau žmogiškas veidas. Jis supranta, kad abi bažnyčios drauge gali duoti pasauliui kur kas daugiau, suteikdamos viltį kenčiantiems žmonėms. Vienbalsiai kalbėdami susiskaldžiusiam ir kenčiančiam pasauliui galim tapti labiau veiksmingi ir pozityvūs.
Neseniai Graikijos Lesbo saloje įvykęs Pranciškaus ir Bartolomėjaus susitikimas buvo nepaprastai svarbus ir simboliškas. Ten, kur tiek daug pabėgėlių tiesiogine prasme rizikuoja savo gyvybėmis dėl teisės į civilizuotą gyvenimą ir laisvę, Pranciškaus ir Bartolomėjaus susitikimas galingai nušveitė šią krizę, primindamas, kaip etiškai mes į ją turėtume reaguoti.
Drauge vainiko nuleidimas į jūrą buvo itin svarbi vienybės išraiška.
Ar žinote, kad Romoje mes juokaudami sakome, jog Bartolomėjus yra Pranciškaus „BFF“ (Best friend forever – geriausias draugas amžiams)?
Taip, tai pasklido ir ortodoksų aplinkoje!
Prisiminkime, kad patriarchas Bartolomėjus dalyvavo popiežiaus inauguracinėse Mišiose, ko dar niekada istorijoje nebuvo. Iš tiesų praeityje būta atvejų, kai popiežius būdavo Konstantinopolyje patriarchui keičiantis, tačiau niekada tame nedalyvavo. Paklaustas, kodėl atvyko į Pranciškaus inauguraciją, Bartolomėjus atsakė jautęs, jog šis žmogus kažkoks kitoks, tad jis turėjo ten būti.
Nemanau, jog atsitiktinumas, kad abu šie žmonės yra savo garbingų Bažnyčių vadovai būtent šiuo metu. Netikiu, jog tai – tik sutapimas.
Pagal Crux parengė S. Žiugdaitė