Tai, kad šiandien Rusijoje statomos cerkvės, nereiškia, jog atgimsta stačiatikybė. Statymą remia valstybė, nes dabartiniams Rusijos valdovams reikia naujos ideologijos vietoj marksizmo-leninizmo. Kartu stačiatikybė įtraukiama į valstybinę politiką. Tuo gali džiaugtis tik altoriaus ir sosto sąjungos garbintojai.
Rašau tai pakalbėjus Rusijos Bažnyčios aukšto rango dvasininkui, arkivyskupui Hilarionui, joje einančiam lyg ir užsienio reikalų ministro pareigas.
Mūsų Katalikų informacijos agentūros svetainėje radau jį teigiant, kad Europa pasiduoda sovietizacijai, nes stumia į pašalį krikščioniškąją religiją, kaip buvo daroma SSRS, o štai šiandienėje Rusijoje religija atgimsta, tai kaip tik ir liudija šventovių statyba.
Žodžiu, Vakaruose viešpatauja ateizmas ir sekuliarizacija, o Rusijoje grįžtama prie krikščioniškų šaknų. Metropolitas tikisi, kad galiausiai ir Vakarai eis šiuo keliu.
Nežinau, kam Hilarionas taiko tokias pastabas. Gal Europos nacionalistams dešiniesiems, kuriuos Maskva remia propagandiškai ir finansiškai.
Tam tikros mąstysenos žmonės nesugeba atskirti formos nuo turinio. Išorinis turtingumas ir ištaigingumas dažnai prasilenkia su gilesniu religingumu. Ne šventovių skaičius ir dydis šiandien rodo gyvą tikėjimą, o gyvenimas pagal Evangelijos mokymą. Kas iš to, kad kyla šventovės, jeigu tikintieji, o kartais ir dvasininkai gyvena taip, lyg nežinotų Kalno pamokslo ir aštuonių palaiminimų.
Jeigu Vakaruose krikščionybė negauna demokratinių valstybių paramos, tai ne dėl to, kad jie antikrikščioniški, o dėl to, kad atsižvelgiama į tai, jog ne visi piliečiai yra krikščionys, bet turi tas pačias teises kaip visi kiti.
Tai, ką Hilarionas laiko kažkokios pasaulietinės ideologijos diktatu, yra tiesiog valstybės atskyrimas nuo religijos. Už krikščionybės būklę atsako ne vyriausybės, o Bažnyčios, tai yra visi išpažinėjai. Jeigu krikščionybę ištinka krizė, tai dėl jos vadovų ir išpažinėjų klaidų.
O jeigu iš krizės pakylama, tai ne dėl valstybės, o dėl tų pačių vadovų ir išpažinėjų dvasinių bei moralinių jėgų. Neantagonistinio valstybės atskyrimo nuo religijos principas iš esmės padeda joms abiem.
Vertė Laimantas Jonušys