Dar niekada nebuvo taip svarbu suprasti procesus, vykstančius Artimuosiuose ir Viduriniuosiuose Rytuose. Deja, išsami informacija apie juos vis rečiau pasiekia Vakarų žiniasklaidą, o represijos ir stereotipai užkerta kelią suvokimui.
Amerikiečių žurnalistas Davidas Lapeska daug metų rašė britų laikraščiui „The Guardian“, arabų naujienų kanalui „Al Jazeera“ ir amerikiečių žurnalui „Foreign Affairs“ iš Stambulo. Balandžio pabaigoje jis buvo sulaikytas Atatiurko oro uosto pasų kontrolės punkte. Žurnalistui buvo pranešta, kad Ankaroje turi būti nuspręsta, ar jam apskritai leidžiama patekti į šalį. D. Lapeska laukė beveik 20 valandų. Veltui. Galiausiai vyras užsisakė skrydį į Čikagą. Jis iki šiol laukia paaiškinimo, kodėl jam buvo uždrausta kirsti Turkijos sieną.
„Kovą rašiau apie vis labiau varžomą spaudos laisvę Turkijoje, pats laikydamasis šių įvykių nuošalėje“, – viename „Foreign Affairs“ straipsnyje rašo D. Lapeska. „Dabar suprantu, kad visą laiką žaidžiau su ugnimi. Dirbau jaukiai įsikūręs mūšio lauke, nežinodamas, kad aplink mane krenta degančios sijos.“
Panašiai turėtų jaustis daugelis Vakarų žurnalistų, apsistojusių Turkijoje, Egipte ir kitose Artimųjų ir Viduriniųjų Rytų šalyse. Į kai kurias iš jų apskritai nebeįleidžiami užsienio žurnalistai, jiems ypač sunku gauti informaciją. Taip regiono vaizdas vakarietiškoje žiniasklaidoje tampa vis blankesnis.
Prasidėjus vadinamajam Arabų pavasariui, Artimieji ir Vidurinieji Rytai atsirado pirmuosiuose laikraščių puslapiuose. Išeidami į gatves ir reikalaudami socialinio teisingumo bei laisvės, jauni arabų aktyvistai iš Tuniso, Kairo ir Damasko iškovojo vietą demokratiniam diskursui, prieš tai santūriai plėtotam Vakaruose.
Panašu, kad šiandien vėl matome ankstesnę dėmesio stoką. Libija, kur prieš penkerius metus nuvertus Gaddafį įsiplieskė brutalios varžybos dėl valdžios, yra juodoji dėžė Vakarų visuomenei. Rašyti apie tenykštį pilietinį karą reikštų stipriai rizikuoti savo gyvybe, todėl mūsų beveik nepasiekia naujausios žinios.
Pamiršti karai
Panaši situacija ir Sirijoje. Tik retam nepriklausomam stebėtojui pavyksta patekti į karo purtomą šalį, todėl sunku patikrinti daugelį kovojančių šalių ir civilių pasisakymų. Dėl informacijos stokos Vakarai beveik pamiršo Jemeną, kuriame kovoja Huthi sukilėliai ir prezidento Abedo Rabbo Mansuro Hadi šalininkai. Užsienio žurnalistams vis sudėtingiau gauti informaciją netgi formaliai taikiose šalyse.
Taip yra ne tik Turkijoje, bet ir Egipte, valdomame prezidento Abdelio Fattah al-Sissi ir policijos. Nuo 2013 m. čia griežtai reaguojama į opoziciją: nuvertus islamistinių pažiūrų prezidentą Mohammedą Mursį, buvo suimti tūkstančiai Musulmonų brolijos narių, o pati organizacija paskelbta teroristine ir uždrausta.
Vėliau prasidėjo retų sistemos kritikų medžioklė: persekioti ir kankinti pavieniai revoliucionieriai, tikrintos ir uždarytos žiniasklaidos ir kultūros įstaigos, suimti aktyvistai, tinklaraštininkai, fotografai bei žurnalistai. Daugiau kaip 20 žiniasklaidos atstovų buvo įkalinti, kiti patyrė žeminimą ir kankinimus. Egipte persekiojami ir vietos, ir užsienio žurnalistai.
„Už informacijos sklaidą Viduriniuosiuose Rytuose gresia vis griežtesnės represijos. Panašu, kad kai kurie valdžios atstovai bet kokia kaina siekia pažaboti informaciją apie jų veiksmus, dažnai pažeidžiančius žmogaus teises“, – teigia politikas, žiniasklaidos analitikas ir Erfurto universiteto profesorius Kai Hafezas. Pasak jo, šiuos procesus skatina mūsų politinė kultūra. Maža to, griežti minties laisvės apribojimai kenkia ne Vidurio Rytams – veikiau priešingai.
Vakarų spaudą pasiekia pranešimai apie įsimintiną SPD pirmininko Sigmaro Gabrielio ir Egipto autokrato al-Sissi susitikimą, kurį Vokietijos ekonomikos ministras reziumavo vienu sakiniu: „Šaliai vadovauja nuostabus prezidentas“. Tokie žodžiai yra diplomatinė dovana autokratinių pažiūrų politikui ir panieka visoms jo režimo aukoms.
Trumpai apie krizes
Vis dėlto K. Hafezas nemano, kad panašūs politiniai reikalavimai stipriai keistų Vakarų žvilgsnį į Vidurio Rytų šalis: „Net ir neužsimindami apie represijas, mes pristatome labai fragmentišką likusio pasaulio vaizdą. Vakariečiai išvysta tik ledkalnio viršūnę. Visa kita pradingsta nežinioje.“
Be to, Vakarų žiniasklaida taip pat nevengia retušuoti naujienų iš Artimųjų ir Vidurio Rytų. „Pranešimai apie įvykius pasaulyje yra labai trumpi, padriki ir orientuojasi į krizes“, – teigia K. Hafezas. Taip atrodo daugelis naujienų apie konfliktus ir karinę padėtį Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose – antraip jie apskritai dingtų iš matymo lauko. Trumpą žiniasklaidos dėmesį prikausto tik tai, kas galėtų nustebinti vakariečius. Jauni arabai, rengiantys demonstracijas už demokratiją, neatitinka tariamai nemodernių ir antidemokratiškų musulmono vaizdinio, patinkančio daugeliui europiečių.
Tai, kad Vakarų žiniasklaida praslysta reikšmingų įvykių paviršiumi, užuot nuosekliai analizavusi prieštaringą socialinę tikrovę, lemia ir ribotos finansinės galimybės. Vykti į karo zoną pavojinga, vadinasi, brangu. Šalmai ir neperšaunamos liemenės, kontaktiniai asmenys, vertėjai, specialus draudimas – visa tai kainuoja.
Vis dėlto sprendimą paskirti žurnalistą dirbti karo zonoje lemia ne tik pinigai. Tenka pagalvoti ir apie tai, kad jį gali suimti, pagrobti arba nužudyti. Dėl šios priežasties kai kurios redakcijos neskuba siųsti kolegų į pavojingus regionus arba karo zonas.
Atskirą grupę sudaro laisvi žurnalistai, keliaujantys be redakcijos užnugario. Italų žurnalistė Francesca Borri, nuo 2012 m. dvejus su puse metų dirbusi Alepe, parašė apie tai knygą „Syrian Dust: Reporting from the Heart of the War“, kurioje dalijasi savo, karo reporterės, patirtimi Sirijoje. „Redaktoriams nesvarbu, ar esi Alepe, ar Romoje – honoraras toks pat. Negali mokėti nei už draudimą, nei asistentui arba vertėjui, todėl lieki viena visiškoje nežinioje“, – teigia ji. Pasak Borri, lėšų stygius lemia ir pranešimų kokybę: „Dažniau rašome apie tai, kas galėtų nutikti ir mums, rečiau apie tai, kas iš tikrųjų yra svarbu.“
Vaizdų lavina
Dinamiškas nesibaigiančių vaizdų srautas pakeitė ir tiesioginės patirties reikšmę. Sekdami naujienas ekrane, žiūrovai jaučiasi atsidūrę tolimiausių įvykių centre. Nereikėtų apsigauti, nes stebėdami tikrovę, sumontuotą iš griežtai atrinktos medžiagos, tampame ją stebinčiais vojeristais. „XXI a. kontroliuoti ekraną reiškia kontroliuoti sąmonę“, – teigė amerikiečių psichologas Timothy Leary.
Šiandien šis sakinys apibūdina politiką, vykdomą Erdogano arba al-Sissi, sąmonės kontrolės sumetimais įleidžiančių arba ištremiančių užsienio žurnalistus. Vis dėlto jis tampa vis aktualesnis ir Vakarų žiniasklaidai, vis rečiau išnaudojančiai – o gal nenorinčiai to daryti – eterį išsamioms ir vertingoms žinioms.
Pagal www.zeit.de parengė Lina Žukauskaitė