 |
| Nikolajeve griaunamas Leninas |
Istorija skverbiasi į dabartį: diskutuojama dėl sovietmečio nusikaltimų įprasminimo Lietuvoje, tarp Ukrainos ir Rusijos vyksta kova dėl to, kaip vertinti Didįjį badmetį, vyksta susidūrimai dėl Konfederacijos atminties išsaugojimo JAV ar genocido įprasminimo Indonezijoje. Istorija atsiduria politinių diskusijų ir procesų centre, kai nesutariama dėl faktų ir jų vertinimo. Istorija, pasakojanti apie tautų gimimą, kaitą, kovą už politinę galią ir laisvę formuoti kasdienį politinį gyvenimą, yra lemiamas faktorius politiniam tapatumui bei pačios valstybės išlikimui. Trumpai tariant, tai, kas atsimenama (arba pamirštama) ir kaip atsimenama, yra esmiškai politinis klausimas.
Todėl svarbu nustatyti istorijos ir politikos santykį. Pavyzdžiui, nesutarimai dėl skulptūrų ant Žaliojo tilto gali būti vertinami ne tik kaip skirtingi santykių su sovietine praeitimi, okupacijos vertinimų ar viešosios erdvės organizavimo ir jos reprezentacinių funkcijų suvokimai. Tai – nesutarimas dėl istorijos vietos dabartyje. Ar ji ir tėra praeitis, kurią nuo dabarties skiria laiko praraja, kuris yra sustingdytas paminkluose ir uždarytas muziejuose; ar visgi istorija gyva, besiskleidžianti per dabar gyvenančius ir taip neprarandanti savo aktualumo? Šiame straipsnyje norima iškelti būtent šį klausimą ir pažvelgti į mūsų santykį su pačia istorija. Teigiama, kad tai, kaip mes suvokiame istoriją ir jos santykį su dabartimi, yra politinį tapatumą ir politinį veiksmą lemiantis veiksnys. Tai, kas ir kaip atsimenama (arba pamirštama), ne tik keičia mūsų savivoką, bet kartu paskatina mus veikti politiškai arba priešingai – prisideda prie apolitiškumo ir politinės apatijos.
Išeiti iš istorijos, arba – Istorijos pabaiga
Po Berlyno sienos griūties 1989 metais Francis Fukuyama iškilmingai paskelbė, kad žmonija priėjo „istorijos pabaigą“. Istorijos pabaigos idėją dar prieš lemtingus XX a. pabaigos įvykius Europoje iškėlė A. Kojève. Jis istorijos pabaigą matė kaip Prancūzijos Didžiosios revoliucijos pradėtą žmonių lygybės ir laisvės pripažinimo procesą ir šio proceso išsiplėtimą bei progresą.
Fukuyamos įžvalga rėmėsi teiginiu, kad, žlugus komunizmo ideologijai, pasaulyje neliko jokios gyvybingos alternatyvos liberaliajai demokratijai. Pasak Fukuyamos, ekonominės ir politinės modernizacijos procesai veda į rinkos ekonomiką ir liberalią demokratiją. Visos šalys siekia demokratijos, kaip labiausiai žmogaus prigimtį atitinkančios politinės santvarkos, ir dėl to istorijos pabaiga – tik laiko klausimas. Savo prielaidos Fukuyama neatsisako ir šiandieninių įvykių akivaizdoje, kai Rusijoje ir Baltarusijoje pastebimas regresas į autoritarizmą, vyksta karai Irake, Afganistane ir Ukrainoje. „Netgi keldami klausimus apie tai, kaip greitai mes pasieksime tikslą [istorijos pabaigą], abejonių nekelia klausimas, kokia visuomenės sąrangos forma mūsų laukia ties istorijos pabaiga“.
Su istorijos pabaigos idėja polemizuoja S. Huntingtonas. Jo manymu, ideologinius konfliktus keičia vadinamieji „civilizaciniai“ konfliktai, kurie atskleidžia akivaizdžiai religines politinių ginčų šaknis dabarties pasaulyje. Pasauliniai konfliktai niekur nedingo, pakito tik jų pobūdis. Civilizacijų konfliktas yra egzistencinis – jis kyla iš skirtingo žmonių supratimo apie tai, kas gera ir bloga, kitokio požiūrio į valstybės ir religijos, valstybės ir individo santykį. Sunykus poliarizacijai, kylančiai dėl ideologinių skirtumų, anot Huntingtono, išryškėjo kitos – civilizacinės – skirtys ir iš jų išplaukiantis priešiškumas dėl esminių skirtumų požiūryje į valstybę, individą, bendruomenę, Dievą, žmogaus laisves ir teises, autoritetą, pilietiškumą, tautiškumą, šeimą ir t. t. Priešingai negu Fukuyama, Huntingtonas mano, kad modernizacijos procesas ir nykstančios geografinės ribos tarp skirtingų valstybių ir kultūrų nebūtinai veda į politinės santvarkos, vertybių, požiūrių vienodėjimą.
Visgi Huntingtonas polemikoje su Fukuyama neiškėlė kito klausimo – ką reiškia istorijos pabaiga? Kitaip tariant, Huntingtono ir Fukuyamos polemika gali būti suvedama į klausimą, ar įmanoma (ir, jeigu taip, tai kokiomis sąlygomis įvyksta) istorijos pabaiga? Kokia šios pabaigos politinė prasmė, jų ginčuose lieka neaišku.
Sekdami Fukuyamos logika, turėtume sakyti, kad istorijos pabaiga sietina su konflikto pašalinimu. Istorija – yra nuolatinio konflikto, susipriešinimo būklė. Vadinasi, taika yra istorijos baigimo sąlyga ir būdas. Kai nebelieka nesutarimų, potencialių konfliktų ir karų, žmonija išeina iš istorijos. Taigi Huntingtono prielaida, kad egzistencinis susidūrimas tarp skirtingų politinių bendrijų nedingo, o tik pakito jo pobūdis, leidžia konstatuoti, kad kalbėti apie „išėjimą iš istorijos“ ir jos pabaigą geriausiu atveju yra per anksti, o blogiausiu – beprasmiška, nes susidūrimas neišvengiamas. Tačiau toks atsakymas savaime dar neleidžia kvestionuoti istorijos pabaigos idėjos. Tiksliau, galima būtų klausti ne to, kaip pasiekti istorijos pabaigos tašką, bet ką reiškia jo pasiekimas?
Išėjimas iš istorijos ir politika
Istorijos pabaigos idėja remiasi ne tiek kultūriniu ir dvasiniu skirtingų valstybių ir žmonių suartėjimu, kiek politinės ir privačios sferų griežtu atskyrimu. Istorija, panašiai kaip diskusijos dėl religinių nuostatų, susidūrimai tarp skirtingų gėrio ir blogio idėjų, yra nuolatinės įtampos ir nesutarimo šaltinis. Todėl liberalų pasiūlymas buvo „privatizuoti“ šiuos nesutarimus, juos perkelti į privatų lygmenį kaip nesutarimą tarp skirtingas pažiūras ir vertybes išpažįstančių valstybės piliečių. Politinė tikrovė gali būti formuojama be nuorodų į praeitį ar religines nuostatas bei skirtingas gėrio sampratas. Ją struktūruoja tokios vertybės, kaip teisinė viršenybė, tolerancija, individo laisvė. Individo laisvė tampa svarbiausia – kiekvienas žmogus turi teisę į jam įstatymų garantuotą erdvę, kurioje galima reikšti įvairias nuomones, kultivuoti skirtingus atminties naratyvus ir gyventi pagal individualią gėrio sampratą, tačiau šie skirtumai neturi trukdyti veikti politiniam projektui. Taip istorija atsiduria anapus politinio patyrimo. Klausimai apie tai, kas esame, iš kur atėjome ir koks patyrimas mus sieja, tampa politiškai antraeilis. O tiksliau – žmonėms būdingi nesutarimai vertinant praeities įvykius (apie tai byloja diskusijos ir kolizijos dėl Abiejų Tautų Respublikos Konstitucijos, holokausto, kolaboravimo, okupacijos, sovietizacijos, pasipriešinimo vertinimo ir įprasminimo viešoje erdvėje), tačiau jie neturi ir negali trukdyti sugyventi politinėje bendruomenėje.
Nors Fukuyama istorijos pabaigos momentą siejo su liberalia demokratija, pati istorijos pabaigos tezės negalima priskirti tik vienai ideologijai. Liberali demokratija užtikrina individualią erdvę, kurioje visi lygiai laisvi; komunizmas pasiūlo mąstyti ne apie valstybes, bet apie lygių žmonių pasaulinę visuomenę. Jis lygiai taip pat pagrįstas vizija apie žmoniją be istorijos, jeigu ją suprastume kaip konfliktą ir susipriešinimą. Tiek vienu, tiek kitu atveju pasiekiama kokybiškai nauja žmonijos būklė – amžinosios taikos perspektyva, kai nebelieka priežasties veikti ar keisti pasaulį neišvengiamai (bent jau potencialiai) konfliktuojant. Sovietmečiu buvo siekiama įteigti, kad istorijoje veikia ne suverenios tautos ir valstybės, o liaudis. Ją turėtų sudaryti vienas kitam lygūs ir tapatūs nariai, taip rpašalininat ir konflikto, kylančio dėl tapatumų skirtumo, riziką. Visa istorija pavirsta abstrakcija kai jos veikėjai – konkretūs žmonės, tautos ir valstybės – pakeičiami masėmis, liaudimi, struktūriniais, ekonominiais dėsniais.
Istorijos pabaiga neatsiejama nuo progreso idėjos. Ji liudija apie žmonijos progresą, jos judėjimą laiku link taikos, susitaikymo, laisvės ir / ar lygybės. Toks judėjimas į priekį leidžia tam tikrus dalykus matyti kaip likusius užnugaryje. Progresyvistinė nuostata paaiškina, kodėl žmonės gali būti abejingi atminties klausimams. Jiems istorija yra praeities dalykas. Bendriausia prasme ją galima sutapatinti su muziejais, paminklais ir monumentais, t. y. istorija yra kažkas sustingusio, kažkas, į ką galima pažiūrėti per atstumą ar su kuo galima praleisti laisvalaikį. Neatmestina mintis, kad žmonės, kurie iš esmės nepalaikė jau minėtų skulptūrų nuo Žaliojo tilto nukėlimo, nebūtinai yra sovietinei praeičiai nostalgiją jaučiantys piliečiai, bet ir tie, kurie beveik į bet kokią praeities reprezentaciją žvelgia būtent taip – kaip į kažką, kas nuo mūsų yra atskirta laiko sienos. Istorija jų požiūriu negali veikti mūsų politinės savivokos ir šiuos dalykus galima aiškiai atskirti. Be to, žmonės dažnai nenori sąmoningai grįžti į praeitį, kurioje pilna skausmo, todėl jie labiau linkę atsisakyti tam tikrų praeities momentų viešo svarstymo.
Grįžimas: gyvenimas istorijoje
Prancūzų filosofas C. Lefortas yra išsakęs priešingą mintį. Pasak jo, po SSRS žlugimo sovietinės imperijos sudėtyje buvusios valstybės grįžo į istoriją. Šis teiginys gali būti suvoktas labai paprastai – valstybės, kurios buvo okupuotos SSRS ir pateko į jos įtakos zoną, tapo suvereniais politiniais subjektais. Dabar jos pačios sprendžia ir veikia kaip savarankiški politiniai subjektai, taigi palieka savo egzistencijos ženklus istorijoje. Suverenus sprendimų priėmimas, politinė nepriklausomybė įmeta mus į istoriją – neišskleistą laiko terpę, kuri toliau vystosi tik dėl suverenių politinių subjektų sprendimų ir veiksmų.
Kitaip negu istorijos pabaigos idėja, grįžimas į istoriją numato aktyvumą. Gyvenimas istorijoje yra gyvenimas veikiant. Veikimas numato laisvę: mikrolygmenyje – žmogaus, makro – valstybės, savarankiško politinio subjekto, laisvę spręsti, kaip ir kada veikti. Istorijos įvykius galima aiškinti ir įprasminti žvelgiant atgal jau jiems įvykus, tačiau niekada negalima numatyti ar nuspėti suverenaus subjekto veiksmo. Istorijos pabaigos idėjos variklis yra progreso vaizdinys, o grįžimas į istoriją negali pasiūlyti panašaus užtikrintumo. Mes nežinome, kas įvyks rytoj. Ši nežinomybė kyla iš to, kad mes ne tik esame laisvai pasirenkantys tarp gėrio ir blogio, atminties ir užmaršties, susitaikymo ir konflikto, bet dar esame apsupti ir kitų laisvai besirenkančių subjektų: mikrolygmenyje – žmonių, makro – valstybių. Būtent tokioje nežinomybėje veikia ir taip istoriją kuria savarankiški subjektai – ir valstybės tarpusavyje, ir piliečiai jų viduje.
Progreso vaizdinys skatina apatiją, nes į mus supantį pasaulį verčia žvelgti kaip į gamtą, kuri veikdama pagal savo vidinius dėsnius pašalina atsitiktinumo, netikėtumo, nenuspėjamumo elementą. Istorijai nustatę judėjimo kryptį ir tikslą, kurį pasiekus istorija tiesiog pasibaigs, mes paneigiame subjekto veikimo laisvę. Pasaulis keičiasi ir juda į priekį laiku ir šis judėjimas nepriklauso nuo mūsų pasirinkimų ir sprendimų. Istorijos pabaigos idėja verčia į dabartį žvelgti kaip į neabejotiną progresą ir tai neleidžia kritiškai žvelgti į dabar liberaliai demokratijai kylančias problemas ir pavojus. Pasaulio progresą patvirtina paprastas faktas, kad šiandien esame nutolę nuo praeityje buvusių konfliktų, karų ir masinių žudynių, turime daugiau teisių ir laisvių. Tačiau apie užtikrintą progresą galėtume kalbėti tik tuomet, jeigu žmonių pasirinkimus tarp intereso ir idealo, gėrio ir blogio, teisingumo ir savanaudiškumo laikytume visiškai nereikšmingais. O tai – politiškai pavojingas žingsnis, dar labiau skatinantis apatiją, neveiksnumą ir aiškios pozicijos neturėjimą.
Grįžimo į istoriją perspektyva leidžia kalbėti apie istoriją ne kaip apie praeities dalyką, bet kaip apie politiškai reikšmingą, taigi dabarčiai lemiamos įtakos turintį veiksnį. Žinoma, istorija nėra nukreipta į konkrečių politinių tikslų siekimą. Veikiau ji atskleidžia subjekto politiškumą. Istorija sudaryta iš pasirinkimų, veiksmų ir reakcijų – to, kas leidžia apčiuopti savarankiškai veikiantį subjektą. Ji pasakoja mums apie tai, ką renkasi ir kaip veikia tam tikri subjektai (ir apie tai, kas buvo padaryta šio subjekto atžvilgiu, netgi jeigu šie veiksmai nepaliečia kiekvieno individualiai). Žvilgsnis į praeitį leidžia rekonstruoti veiksmus, kurie parodo subjekto tęstinę egzistenciją. Trumpai tariant – istorija yra politinę prasmę turintis dalykas.
Istorijos įtraukimas į politinių diskusijų lauką ugdo kitokį žvilgsnį į politinę tikrovę. Paprastai kalbant, ji priklauso patiems subjektams (pradedant nepriklausomomis valstybėmis ir baigiant suverenitetu besinaudojančius demokratinių valstybių piliečius). Tautos ir valstybės suverenumas gali būti pagrįstas istoriškai – praeityje įžvelgiant tam tikrus veiksmus, kurie negali būti redukuoti į išorines aplinkybes, istorijos progreso veikimą per tautas ir valstybes, bet turi būti tiesiogiai tapatinami su savarankišku apsisprendimu ir veiksmu. Žvelgiant iš istorijos pabaigos perspektyvos, kovos dėl nepriklausomybės, Sąjūdžio veikla ar Konstitucijos priėmimas gali būti vertinami kaip Lietuvos valstybės judėjimas link natūralaus progreso. Žiūrint iš istorijos pabaigos paradigmos taško, visi lietuvių tautos veiksmai XX a. pabaigoje žymi perėjimą iš istorijos į aistorinę būklę, kurios liudijimu tampa politinės santvarkos demokratiškumas, liberalių teisių tarp skirtingų valstybių suvienodinimas. Grįžimo į istoriją paradigma leidžia visus šiuos įvykius matyti kaip konkrečios bendruomenės politinės patirties testamentą.
Šioje vietoje verta prisiminti H. Arendt nubrėžtą skirtį tarp klasikinės ir modernios istorijos sampratų. Klasikinės istorinės sampratos centre – tam tikri herojiški, drąsūs veiksmai ir sprendimai, tokie, kurie ugdo pasitikėjimą savo politine bendruomene ir pasididžiavimą ja. Be to, jeigu tam tikri praeities momentai liudija kažkieno kito drąsą, pasiaukojimą, jie irgi gali tarnauti kaip įkvepiantis pavyzdys. Toks istorinis pasakojimas leidžia kalbėti apie praeities atpasakojimo objektyvumą. Dėl šios priežasties, pasak Arendt, istorija greičiau buvo poetikos, o ne mokslo ar filosofijos forma – užfiksuota istorija leidžia „didžius poelgius iškelti į viešumą“, byloja apie žmogų kaip didį, gebanti imtis reikšmingų darbų ir veikti nepriklausomai nuo gamtos. Modernioje istorijos sampratoje išnyksta herojiškumo dimensija. Čia nebelieka iššūkių, kuriuos priimtų politiniai subjektai. Istorija atskleidžia, kad ribą tarp gėrio ir blogio, taikos ir konflikto, pagarbos ir paniekos sudaro suverenaus, laisvo subjekto pasirinkimas. Jeigu visa istorija suvokiama kaip nesustabdomas, sava vaga besivystantis procesas, tai laisvai pasirinktas veiksmas netenka prasmės. Juk jis prasmingas tik tuomet, kai tikima, kad jis gali kažką pakeisti ir kad ateitis nėra iš anksto nulemta.
Moderni istoriografija pagrįsta priežasties ir pasekmės logika, kai visi įvykiai kyla iš einančių prieš tai. Žmonijos istorija moderniaisiais laikais susijungia su gamtos laiku. Žmonių istorija, priešingai nei gamta, yra politikos terpė – erdvė, kurioje atsiskleidžia laisvo žmogaus ir suverenaus subjekto veikla, nepaklūstanti gamtos dėsnio logikai. Taip, visais laikais žmonės konfliktavo, o karą tam tikrais laikotarpiais pakeisdavo taika. Tačiau iš pasikartojimų, kuriuos galima įžvelgti žmonijos istorijoje, daroma klaidinga išvada, kad istorija turi savitą logiką, veikiančią per žmones, o ne atvirkščiai. Tokį istorijos epizodų atsikartojimą galima aiškinti ir kitaip. Žmonės visais laikais buvo stumiami pačių įvairiausių motyvų – veikė dėl tikėjimo ar pareigos, baimės ir pykčio jausmo, trokšdami meilės ir garbės. Tačiau tai ir yra istorijos nenuspėjamumo veiksnys – istorija pagrįsta veiksmais, o ne dėsniais.
Istorijos pabaigos idėja depolitizuoja istoriją, o grįžimo į istoriją stipriai sureikšmina praeities įtaką dabarčiai. Pirmoji idėja prisideda prie žmonių abejingumo praeičiai; antroji perspektyva istoriją mato kaip neatsiejamą politinio tapatumo dalį. Todėl istorija gali būti paverčiama politinių manipuliacijų objektu siekiant paveikti ar pakeisti politinių subjektų nuostatas, pažiūras ir veiksmus. Joje nuolat ieškoma herojų, netgi jeigu paieškos ima prasilenkti su tikrove. Dėl to F. Ankersmitas istorijos politikos ašimi įvardino ideologinį pasakojimą. Bet koks pasakojimas apie praeitį yra spekuliatyvi istorijos filosofija, tikėjimo dalykas, ne tiek iškeliantis praeities dalykus, kiek kuriantis interpretacijas. Toks istorijos sureikšminimas sukelia vidinius nesutarimus, kurie atskleidžia, kad vyksta nenutrūkstanti kova dėl politinio tapatumo. Juk skirtumas tarp tokio pasakojimo, kurio centre atsiduria savarankiškai veikiantis politinis subjektas – lietuvių tauta, ir kito, kuris Lietuvą paverčia išorinių aplinkybių ir veiksnių įkaite, yra milžiniškas.
Ateitis (ne)priklauso istorijai
Istorijos pabaigos paradigma remiasi prielaida, kad šiuolaikinis žmogus politiškai gali veikti be didelio dėmesio praeičiai. Tačiau domėjimasis kitados veikusiais asmenimis, valstybėmis, tautomis ir grupėmis prisideda prie politinio sąmoningumo. Istorinis mąstymas leidžia žmogaus veiksmuose įžvelgti laisvę, pastangas įsiveržti į politinę tikrovę ir ją pakeisti. Atmintis leidžia mesti žvilgsnį į pasakojimą apie veiksmus, aktyvią žmogaus poziciją pasaulio atžvilgiu. Ji skatina apie dabartį ir ateitį mąstyti ne kaip apie procesą, bet kaip apie tam tikrą galimybę, kurios įgyvendinimas priklauso nuo mūsų pačių.
Demokratija yra aktyvus žmonių įsitraukimas į politinį gyvenimą. Demokratinis valdymas pagrįstas visų piliečių suverenumo principu. Kiekvieno balsas yra svarbus tiek, kiek jis išties gali būti priskiriamas pačiam žmogui kaip laisvai veikiančiam politiniam subjektui. Todėl demokratijoms veikti ypač svarbus tampa piliečių laisvas apsisprendimas bei veiksmas. Šis veiksmas esmiškai skiriasi nuo politinio aktyvumo, kai jis tėra žmonių mąstymas ir veikimas remiantis viešąja nuomone ar viešoje erdvėje paplitusiais stereotipais. Nederėtų painioti žmogaus gebėjimo kuo garsiau rėkti minioje ir jo gebėjimo racionaliai apmąstyti aplink jį vykstančius procesus ir savarankiškai veikti, net jeigu veiksmas prieštarauja daugumos nuomonei. Tai – pagrindinis demokratijos pavojus: ji reikalauja žmonių aktyvumo, tačiau šis aktyvumas nebūtinai sutampa su savarankišku ir dėl to autentišku bei suvereniu veiksmu. Istorija, tokia, kuri skleidžiasi ne per dėsnius ir procesus, bet per konkrečius sprendimus priimančius subjektus, leidžia ir toliau kurti bendrabūvį. Žvelgiant iš šios perspektyvos – istorijos pabaigos momentą įmanoma pasiekti tik tuomet, kai nustosime veikti kaip suverenūs subjektai. Dar daugiau: mes iškrentame iš istorijos ir tais momentai, kai elgiamės ne sąmoningai ir apgalvotai, o veiksmus pateisiname kaip užkoduotus pasaulio tvarkoje.
Tiesa, kad šiandien gyvename visiškai kitame pasaulyje nei karų, masinių nusikaltimų, politinės priespaudos persmelktas XX a. amžius. Po Antrojo pasaulinio karo ir ypač po SSRS žlugimo Europa galėjo „atsipūsti“ nuo istorijos. Šiandien galime jausti begalinį dėkingumą, kad neturime susidurti su sudėtingu pasirinkimu: bėgti ar aukotis dėl valstybės; prisitaikyti ar maištauti; tapti budeliu ar ištiesti pagalbos ranką kitam. Tačiau vien mąstymas, kad dabarties būklė negali pasikeisti ir taika yra amžina, savaime transformuoja pasaulį, kuriame gyvename: vykstantys konfliktai, kasdien nusinešantys žmonių gyvybes, griaunamos Sirijos ir Ukrainos valstybės atrodo kaip įvykiai, vykstantys anapus mūsų saugios iš istorijos išėjusios Europos sienų. Kol gyvename šia iliuzija, tol negalime išties efektyviai prisidėti sprendžiant šiuos klausimus. Nesunku įžvelgti ir kitą prieštaravimą. Nuolat kalbama apie individo teises ir laisves į saviraišką, savo nuomonę ir teisę dalyvauti politiniame gyvenime. Tačiau savaime šių teisių teisinis užtikrinimas niekaip negarantuoja, kad išties reikšime savo nuomonę, o ne slėpsimės po socialiai priimtinomis konvencijomis; veikiame laisvai apsispręsdami, o ne vedami įpročio ar baimės.
Tad, atsakant į pavadinime iškeltą klausimą, turėtume teigti: pamiršti negalima, būtina prisiminti. Mąstymas, kad galime gyventi anapus istorijos, tokioje būklėje, kurioje įmanoma taika ir visuotinis klestėjimas, galiausiai veda į politinę apatiją, o konflikto vengimas tampa svarbesnis už tapatumo puoselėjimą, idealų gynimą ir tikslų įgyvendinimą. Istorijos pabaigos idėja verčia į kasdienius politinius įvykius žvelgti kaip į procesus, kurių paveikti ar pakreipti kita vaga mes neturime jokios galimybės elgtis savaip. Žvelgiant iš istorijos pabaigos perspektyvos, mes turime istoriją, tačiau jos nebekuriame. Viskas vyksta anapus mūsų valios. Istorija tampa depolitizuojančiu veiksniu.
Visgi svarbu nesuabsoliutinti istorijos: visų pirma dėl to, kad praeitis pasitelkiama kolektyviniam tapatumui stiprinti. Tai – pavojinga tendencija, iškreipianti įvairių žmonių grupių patyrimą, paliekanti ištisas patirtis nereprezentuotas, galiausiai pačią istoriją paverčianti politinių manipuliacijų įkaite. Kaip vieną iš pavyzdžių galima paminėti visai neseną įvykį Lenkijoje. Lenkijos valdžia nusprendė perimti Antrojo pasaulinio karo muziejų, statomą Gdanske jau apie 8 metus; jo atitarymas buvo numatytas ateinančių metų pradžioje. Didžiausias karui skirtas muziejus turėjo pristatyti įvairių žmonių Europoje ir už jos ribų patirtas kančias ir išgyvenimus. Tačiau nuspręsta, kad tai neatitinka nacionalinio Lenkijos intereso – stiprinti lenkų, kaip herojiškos tautos, vaizdinio. Dar didesnę grėsmę istorijos politizacija kelia Rusijoje, kur šis reiškinys įgavo sisteminės politikos formą. Valdžia kišasi į istorikų darbą, remia tas istorijos interpretacijas bei jų pateikimo visuomenei formas, kurios atitiktų politinius valdžios tikslus, o savo politinius veiksmus pateisina istorinėmis manipuliacijomis.
Be to, istorija leidžia žvelgti į pasaulį kaip į nuolatinę transformaciją: gimsta ir miršta valstybės, keičiasi politinės santvarkos, keičiasi ir laisvės, teisingumo bei valstybės suvokimas. Paprastai kalbant, suabsoliutinama laiko dvasia. Teisingumas, gėris ar laisvė nebetenka savaiminės prasmės, jų suvokimas sutampa su konkretaus laikotarpio mąstymu – atitinka „savojo laiko dvasią“. Tai – ne ką mažiau pavojingas požiūris, kuris leidžia Rusijos prezidentui kalbėti apie amerikietišką, indišką, vokišką ar rusišką demokratiją, tarsi žmogaus laisvės ir teisės, galimybės dalyvauti politiniame šalies gyvenime būtų interpretuotinos sąvokos, neturinčios jokios aiškios ir nuo laiko dvasios nepriklausomos reikšmės.
Galiausiai, būtina pastebėti, kad istorijos pabaigos konstatavimas nebūtinai reiškia ir abejingumą praeičiai. Apibendrinant skirtumus tarp istorijos pabaigos ir grįžimo į istoriją perspektyvas, galima sakyti taip: istorijos pabaigos požiūriu apie praeitį verta kalbėti tiek, kiek ji pajėgi suteikti orientyrų tam, kokie mes ne(be)turime būti ir kokių klaidų nekartoti. Tam tikri praeities momentai ir išgyvenimai gali būti iškeliami kaip kontrastuojantys su dabartini. Taigi į praeitį žvelgiama kaip į užbaigtą, likusią anapus dabarties, perpildytą skausmo ir neteisybės. Dabartis visuomet iškeliama kaip pagerėjusi. Grįžimo į istoriją idėja praeityje įžvelgia orientyrus tam, kokie mes buvome ir kokiais galime būti. Esminį skirtumą tarp istorijos pabaigos ir grįžimo į istoriją idėjų sudaro pozicijos tarp nuolankumo ir aktyvumo pasirinkimas.