Šypsenos ilgumo anketa – tai galimybė iš arčiau susipažinti su mūsų vaikų rašytojais, užtrunkant vos vieno šypsnio akimirką!
 |
Visai ne sodininkams skirtų leidinių apie obuolius ir kriaušes autorius, rudnosiukizmo ligos atradėjas, šia tema parašęs ne vieną veikalą, arklių (labiausiai – dominykų veislės) specialistas, skruzdėlių karo strategijos ekspertas, vieno lapiuko biografas... Ir nieko čia neatimsi, nebent dar ką pridursi.
Kūrybai mane labiausiai įkvepia...
Niekas taip neįkvepia, kaip niekas. Vos tik nutinka koks nors niekas – iškart įkvepia. Kiti sako: „Et, vieni niekai.“ Ir nieko nekreipia. O be reikalo.
Man patinka rašyti vaikams, nes...
Jiems nereikia aiškintis, kodėl tau patinka ar nepatinka rašyti vaikams.
Paros laikas ir vieta, kai kūryba liejasi per kraštus ir net per viršų, yra...
Geriausiai kūryba liejasi kai esi tuščias. Tuštuma ištinka netekus ko nors svarbaus. Sergant – sveikatos, įsimylėjus – ramybės, miegant – proto, rudenį – paukščių, žiemą – lapų...
Jeigu šiandien nerašyčiau, tai...
Yra tokia toltekų išmintis: nemąstykime prielaidomis. Bet mūsų protėviai nebuvo tokie sutoltekėję, tad mąstė šitaip:
Lėkčiau lėkčiau, jei galėčiau,
Tokias kojas, jei turėčiau, kaip garnys.
Užtat ir suku ratais virš gimtinės, skvernais plevėsuodamas: toks jau tas mūsų tautinis paveldas, kita vertus.
Mano mėgstamiausia vaikystės knyga buvo...
„Trys muškietininkai“, „Algimantas“, „Pabėgimas“, „Grafas Montekristas“, „Karalienė Margo“, „Vinetu“, „Tarzanas“, „Harka“, „Mamutų medžiotojai“, „Kai milžinai gyveno“, „Don Kichotas“, „Iš gyvenimo vėlių“, „Mažasis princas“, „Mobis Dikas“ ir vėl iš pradžių.
Vaikų literatūros personažas, kurį pasikviesčiau arbatos, yra...
Kęstutis Urba, kuris kartais urba, o kartais burba.
Jo paklausčiau...
Ko tu, Kęstuti, nori?
 |
Knygos yra gerai, nes...
Viskas yra gerai. Net ir knygos.
Mano didžiausia vaikystės svajonė buvo...
Užaugti, bet paskui praėjo.
O dabar svajoju apie...
Nesakysiu. Paskui ir kiti tą patį užsisvajos.
Sykį vaikystėje iškrėčiau tokią išdaigą, kad net...
Prisimint nesinori.
Kai man būna vos vos liūdna, aš...
Čiumpu tą liūdesį už uodegos, apsuku du sykius aplink galvą ir tėškiu į sieną. Paskui nugramdau, sudedu stiklainin ir užkonservuoju žiemai. Žiemą atsidarau, sukapoju ir užeina toks liūdesys, nors stauk.
Patarimas: negadinkit sau žiemos, nekonservuokit liūdesio. Tepuošia jis gimtojo miesto sienas.
O kai būna linksma tiek be galo, tiek ir be krašto, tada...
Parodykit man žmogų, kuriam būtų linksma be krašto. Nebent jis jau būtų jūra, bet tokių bekraščių žmonių dar nesu sutikęs. Nebent vieną kitą. Jo vardas – Juras.
Visiems mažiems ir dideliems linkiu, kad...
Ką aš žinau, ko čia jiems linkėti. Palinkėsi, o paskui pasirodys, kad jiems to visiškai netrūksta. Patys tepasilinki.
Parengė Tomas Dirgėla