Saulius Skvernelis, atrodo, ir vėl sumaišė Lietuvos politinio žaidimo kortas. Iki paskyrimo į vidaus reikalų ministro pareigas menkai žinomas ir daug kam netikėtai į reitingų viršūnes pakilęs politikas prieš porą savaičių dar kartą sudrebino šalies politinę padangę. Ir, galima teigti, šį kartą tai padarė dar stipriau. Sprendimas vietoj socialdemokratų, kurie buvo pasiryžę suteikti Skverneliui netgi antrąją vietą savo sąraše, pasirinkti Valstiečių ir žaliųjų partiją, gali tapti visą rinkiminio laikotarpio dinamiką keičiančiu veiksniu, turinčiu įtakos ir ilgesniojo laikotarpio šalies politinio gyvenimo tendencijoms.
Skvernelio prisijungimas prie šios šiuo metu parlamentinės frakcijos neturinčios ir politinės arenos paraštėse ilgą laiką praleidusios partijos neabejotinai suteiks papildomą postūmį augti jos palaikymui visuomenėje. Galima prognozuoti, jog vieno palankiausiai vertinamų politinių veikėjų įsiliejimas į iki šiol išimtinai su R. Karbauskiu tapatintą politinę jėgą reikšmingai padidins jos rinkėjų skaičių. 2012 metais neperžengę rinkimų barjero, šį rudenį valstiečiai turi potencialo susilaukti gerokai per 10% rinkėjų palaikymo. Savaime aišku, šie rinkėjai neatsiras iš niekur bei bus daugiausia pervilioti iš konkurentų stovyklų.
Daugiausia prarasti šiuo atžvilgiu turi būtent socialdemokratai, ne tik nesugebėję prisivilioti aukštą populiarumą turinčio politiko (nors apie tai jau buvo pradėję garsiai kalbėti), kurio buvimas sąraše galėjo svariai prisidėti prie gero kairiųjų pasirodymo artėjančiuose rinkimuose, bet ir, svarbiausia, būsiantys priversti dėl tradiciškai jiems prijaučiančių rinkėjų kovoti su nauju bei sparčiai kylančiu galios poliu. Ne paslaptis, jog socialdemokratus remiantys rinkėjai koncentruojasi šalies regionuose – užtenka prisiminti, jog praėjusiuose Seimo rinkimuose LSDP trijuose didžiuosiuose miestuose praktiškai nelaimėjo mandatų. Dėl persidengiančio elektorato augantis valstiečių ir žaliųjų palaikymas gali stipriai aptirpdyti socialdemokratų gaunamus bei ilgą laiką užtikrintais laikytus balsus. Toks pavojus ypač matomas kaimiškose apygardose, kuriose R. Karbauskio vedami valstiečiai turi didelį įdirbį.
Reikia pabrėžti, jog kelių procentinių punktų palaikymo ar itin „brangių“ vienmandačių regionuose praradimas, ką žada nuosekliai augantis valstiečių palaikymas, socialdemokratams gali kainuoti pirmą poziciją artėjančiuose rinkimuose bei reikšti prarastą teisę imtis iniciatyvos formuojant naująją Vyriausybę. Miestuose dėl rinkėjų balsų kaunantis konservatoriams ir sustiprėjusiems liberalams didelio LSDP palaikymo augimo taip pat tikėtis neverta. Tai reiškia, kad 4 metus valdžioje praleidusių socialdemokratų palaikymas vis labiau artėjant rinkimams palaipsniui trauksis – tendencija, kuri jau dabar atsispindi visuomenės nuomonės apklausose.
Naujausi viešai prieinami tyrimai leidžia teigti, jog valdančiosios koalicijos ašį sudarančių kairiųjų populiarumas krenta. Tai galioja tiek Socialdemokratų partijai, kurios palaikymas dar praėjusį mėnesį smuko žemiau psichologiškai svarbios 20% ribos (ir tai, matyt, dar ne riba), tiek ir jos vedlio A. Butkevičiaus, kuris reitingų lentelėje krito radikaliai – iš 4 į 10 vietą, atžvilgiu. Remiantis „Baltijos tyrimų“ duomenimis, jau trečią mėnesį iš eilės premjerą teigiamai vertinančių rinkėjų procentas smarkiai mažėja (nuo 63% sausį iki 51% kovą), o nepalankiai – didėja (nuo 30% sausį iki 44% kovą). Netylant Vyriausybę purtantiems skandalams ir matant neryžtingą A. Butkevičiaus reakciją, vis daugiau rinkėjų natūraliai nusisuka nuo socialdemokratų. Valstiečiai ir žalieji, kaip jau minėta, yra strategiškai patogiausioje pozicijoje iš to pasipelnyti.
Tęsiantis tokioms tendencijoms, kairiųjų pamėgtas aukštų premjero ir partijos reitingų kontraargumentas, pasitelkiamas reaguojant į bet kurią oponentų kritiką, ilgainiui vis mažiau atitiks realybę. Galima prognozuoti, kad neseniai A. Butkevičiaus priimtas sprendimas patenkinti R. Pakso reikalavimą pašalinti iš pareigų itin palankiai visuomenėje vertinamą S. Skvernelį bei jį pakeisti vienu iš „Tvarkos ir Teisingumo“ partinių statytinių tik dar labiau paskatins tolesnį premjero bei visos Vyriausybės reitingų kritimą (toks sprendimas, žinoma, nieko gero nežada ir taip ant patekimo į Seimą ribos balansuojančiai „Tvarkai ir Teisingumui“, kurios iniciatyva S. Skvernelis šalinamas iš posto). Socialdemokratams sutikus rimtai svarstyti Garliavos įvykių fone iškilusio P. Gylio, kurio kandidatūra į VRM ministro postą geriausiu atveju primena nevykusį balandžio 1-osios pokštą galimybes eiti šias pareigas, susidariusi situacija puikiai atspindi duobę, kurioje atsidūrė valdančioji dauguma.
Siekdama bet kuria kaina išlikti valdžioje iki rudenį vyksiančių rinkimų bei nenorėdama rizikuoti koalicijos likimu, visa Vyriausybė iš esmės yra partijos, kuriai Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) yra oficialiai pareiškusi įtarimus korupcija, įkaitė. Partijos, kuri, kad ir kaip ironiškai tai skambėtų, vadovauja Vidaus reikalų ministerijai ir taikosi deleguoti pasisakymais apie „supuvusią teisėsaugą“ pagarsėjusį asmenį į ministro kėdę, iš kurios būtų galima daryti įtaką tiek tai pačiai tvarkiečių veiklą tiriančiai STT, tiek ir daugeliui kitų po VRM skėčiu veikiančių strategiškai svarbių institucijų.
Stebint iš šalies, mažų mažiausiai graudžiai atrodo tai, kaip tvarkiečiai, su R. Paksu priešakyje, geba šokdinti A. Butkevičių, priversdami jį priimti pastariesiems palankius sprendimus. Bene ryškiausias to pavyzdys – tai, kaip A. Butkevičius visomis išgalėmis stojo ginti susitepusio ir visuomenės pasitikėjimą praradusio „Tvarkos ir Teisingumo“ deleguoto aplinkos ministro K. Trečioko bei sutiko su tvarkiečių reikalavimais atstatydinti jiems dėl politinių priežasčių nebetinkantį, tačiau ministro pareigas tinkamai einantį S. Skvernelį. Šių dviejų ministrų istorijos akivaizdžiai demonstruoja, kad A. Butkevičiaus vadovavimas Vyriausybei yra sąlyginis ir itin pažeidžiamas atviro koalicijos narių šantažo.
Žvelgiant plačiau, galima konstatuoti, jog, kaip jau tapo įprasta prieš kiekvienus Seimo rinkimus, Lietuvos politinę areną papildė naujas žaidėjas. Daugelis analitikų spėliojo, jog šiuo žaidėju galėtų tapti N. Puteikio vedamas suvienytas visuomeninių komitetų ir smulkesnių politinių jėgų blokas. Visgi, matant problemas, su kuriomis minėtas politikas susiduria bandydamas įregistruoti neįprasto pavadinimo („Neapmokestinamųjų pajamų didinimas“) partiją, panašu, jog nauju reikšmingu žaidėju taps būtent valstiečiai ir žalieji. Turint omenyje tai, kad R. Karbauskis iki šiol negailėjo kritiškų žodžių dabartinei valdančiąjai koalicijai, jo vadovaujama ir S. Skvernelio prisijungimo sustiprinta partija po Seimo rinkimų gali iškilti kaip ilgai dešiniųjų politikų lauktas trečiasis polis, turintis potencialo papildyti jau nusistovėjusią konservatorių ir liberalų porą.
Todėl, kaip pažymi kai kurie politikos apžvalgininkai, Vyriausybės kaita iš centro kairės į centro dešinę tampa kaip niekada tikėtina. Valstiečių iškilimas ir galimybė tapti trūkstama porinkiminės koalicijos grandimi yra geros ir ilgai lauktos naujienos dabartinei opozicijai. Kita vertus, Vyriausybės trio, vedamas socialdemokratų, turėtų mažų mažiausiai sunerimti. Galimas daiktas, kad rinkimų traukinys jau nesustabdomai pajudėjo jiems nepalankia kryptimi.