 |
| Ziemowitas Szczerekas (kairėje) ir Antoni Radczenko (Joannos Bożerodskos nuotr.) |
„Vilniaus krašte regiu gyvą, neįtikėtiną realybę. Man tai yra tokia lenkybės dalis, kuri nėra akivaizdi, kuri iš Lenkijos vidurio perspektyvos yra šviežias žvilgsnis į tai, kuo ta lenkybė gali būti – panaši ir kitokia, įmontuota į šiek tiek kitokias sąlygas“ – pasakė rašytojas ir publicistas Ziemowitas Szczerekas Lenkų Diskusijų Klubo susitikime.
Diskusija pavadinimu „Suskaldyta ir mylima Rytų Europa“ buvo skirta Rytų Europos mitams, realybei, dabarčiai ir ateičiai. Knygų „Przyjdzie Mordor i nas zje” (liet. „Ateis Mordoras ir mus suvalgys“), „Rzeczpospolita Zwycięska” (liet. „Pergalinga Respublika“), „Siódemka” (liet. „Septintukas“), „Tatuaż z tryzubem” (liet. „Tatuiruotė su trišakiu“) autorius yra įžvalgus Lenkijoje, Ukrainoje, Vengrijoje vykstančių procesų stebėtojas.
„Išaugau postapokalipsėje ir įtariai žiūriu į vietas, kuriose nėra postapokalipsės. Rytų ir Vidurio Europos šalyse realybė nėra dar taip nuobodžiai nuglaistyta, kažkas dar gali nustebinti. Atėjo socialistinės imperijos griūtis, realybės, kuri metė iššūkį Vakarams ir griuvo palikdama po savęs griuvėsius. Dabar turime tarp šitų griuvėsių sutvarkyti sau gyvenimą. Atskiri tautiniai naratyvai, kiekvienas iš jų šiek tiek kitokiu būdu bando įsisavinti tuos griuvėsius“ – savo žavėjimąsi šia Europos dalimi aiškina Ziemowitas Szczerekas.
„Vidurio Europa yra įsprausta tarp trijų besimalančių girnų: Vakarų, Rusijos ir pietvakarių, kuriais yra Turkija. Visa tai gali judėti tik tada, kada viena iš tų girnų mala. Galbūt Abiejų Tautų Respublika buvo bandymas sukurti savo girną, kuri buvo pernelyg mažai patvari ir buvo išdraskyta kitų naratyvų. Vidurio Europoje tautiniai naratyvai tampa kažkuo panašiais į Vakarų pasaulio karikatūras“ – mano rašytojas.
Jo nuomone, Lietuva, ypač Vilniaus kraštas, yra tam tikra iliustracija, kaip atrodytų Lenkija, jeigu ji būtų įėjusi į Tarybų Sąjungos sudėtį.
„Lenkai mėgsta įsivaizduoti, kas gi būtų, jeigu būtų. Viena iš tokių aistrų yra „kasgibūtinėjimas“, kas gi būtų, jei Lenkija 1920 m. pralaimėtų karą arba 1945 m. po karo būtų įtraukta kaip respublika į Sovietų Sąjungą. Man atrodo, kad nereikia to įsivaizduoti, nes, pavyzdžiui, kas nutiktų su viešąja erdve, galima pamatyti pasitelkiant Lvovo ar Vilniaus pavyzdžiais. Tai miestai, kurie buvo išstumti į mito kategoriją dėl to, kad nepriklauso Lenkijai – Lvovas visas bus Mažųjų Erelių Lvovu, Vilnius visada bus Piłsudskio Vilniumi, o tai, kas yra čia, šiuo momentu, tai šioks toks vaizdinys, dvasia. Mažai kas priverčia save stengtis peržiūrėti procesus, kurie čia vyko. Svarbiu aspektu čia yra kalba. Kai skaitau Bartoszo Połońskio „Robczik“, knygą parašytą lenkišku-rusišku-lietuvišku kažkuo, kas Ukrainoje vadinama „suržyku“, matau į kiek daug įtakų pateko lenkų kalba Vilniaus krašte. Panašūs procesai tikrai įvyktų Varšuvoje, Liubline ir kituose Lenkijos miestuose, jei ji būtų prijungta prie Sovietų Sąjungos“ – numano Szczerekas.
Jis taip pat pridėjo, kad vilnietiškoji realybė, su kuria jis susipažįsta, jį žavi.
„Lenkijoje egzistuoja mitas, kad čia virš žemės skraido gyvos 1830-1831 m., 1863-1864 m. sukilimų didvyrių dvasios su husariškais sparnais, visą laiką sukasi aplink Aušros Vartus, o apart to, blogi lietuviai nuiminėja toms dvasioms lenteles su lenkiškais gatvių pavadinimais. Aš čia matau gyvą, neįtikėtiną realybę. Man tai yra tokia lenkybės dalis, kuri nėra akivaizdi, kuri iš Lenkijos vidurio perspektyvos yra šviežiu žvilgsniu į tai, kuo ta lenkybė gali būti – panaši ir kitokia, įmontuota į šiek tiek kitokias sąlygas. Tai yra realybė iki kaulų smegenų, kurią galima paliesti, galima tai paragauti ir tai yra tas, kas mane labiausiai veža. Norėčiau tą realybę priartinti prie Lenkijos“ – teigia rašytojas.
Tuo tarpu kalbėdamas apie Lenkijos užsienio politiką Ziemowitas Szczerekas yra gan kritiškas.
„Radosławas Sikorskis savo metu nustatė prieš save lietuvius, o dabartinė diplomatija su Witoldu Waszczykowskiu daro tą patį Europos atžvilgiu, kuri ir taip yra silpna. Tai yra blogiausias momentas rodyti kaprizus. Netapatinu daužymu kumščiu į stalą su faktiniu reikšmingumo išaugimu. Ne toks turi būti kelias – jei paskelbiame rezoliuciją, kad esame faini, tai nereiškia, kad visas pasaulis turės įsipareigojimą gerbti tą rezoliuciją. Kalbant apie tarpjūrio idėją – Lenkija turėtų būti patraukli savo artimiausiems kaimynams, tuo tarpu dabartinis kalbėjimas tai reikalavimas, kad mus gerbtų“ – apibendrina Szczerekas.
