 |
|
Evgenios Levin nuotrauka |
Kadaise teatras kiekvieno lietuvio širdy užėmė itin svarbią vietą ir simbolizavo kultūrinę visuomenės sąmonės laisvę. Aktorių ir režisierių vartojama Ezopo kalba scenoje leido subtiliai, bet atvirai perteikti skaudžias, tuometinės Sovietų Sąjungos sistemos, ydas. Tų dienų Lietuvos menininkams ir kūrėjams tautinė tapatybė buvo įrankis, padėjęs kurti antiideologinį meną ir taip puoselėjęs visuomenines vertybes. Tačiau šiandien, pasak teatro, kino ir operos režisieriaus Raimundo Banionio, lietuviškumas yra praradęs savo vertę. Kalbėdamas apie tai režisierius dalinasi savo prisiminimais ir piešia šiandienio teatro paveikslą.
Gerbiamas Režisieriau, ar pritarsite, jog buvo laikai, kai Lietuvoje teatras buvo tarsi kultūros šventovė? Kodėl tai pasikeitė?
Taip, teatras buvo ta vieta, kur menininkas galėjo masiškai kalbėtis su žiūrovais, publika ir visa tauta. Anuomet jis tikrai atliko vienijančią funkciją, žmonės į teatrą važiuodavo iš visų Lietuvos kampelių ir išgirsdavo tai, ko niekur kitur nebūdavo galima išgirsti; spauda, radijas ir televizija buvo griežtai kontroliuojamos ir cenzūruojamos erdvės. Tiesa, ir teatre nebuvo galima atvirai kalbėti, tačiau Ezopo kalba aktoriams leisdavo pasakyti visuomenei suprantamas tiesas.
Prisimenu Juozo Miltinio dramos teatre Kazio Sajos pastatytą alegorinį pasakojimą apie mūsų tautą „Devynbėdžiai“. Šį miuziklą pastačius tarybiniais laikais, jis turėjo ne tik ryškų vizualinį poveikį, bet ir metaforinį patriotinį užtaisą, kuris visiems buvo labai svarbus ir suprantamas kaip pokalbis apie mūsų valstybės laisvę. Vienas mano pažįstamas sakė, kad kol nepamatė šio miuziklo, apie nepriklausomybę daug negalvodavo, tačiau po šio spektaklio jis pradėjo visiškai kitaip mąstyti ir vertinti mūsų valstybės likimą.
Prieš keletą metų „Devynbėdžius“ Juozo Miltinio dramos teatre dar kartą pastatė jauni, Vytauto Anužio kurso, aktoriai. Tai išties labai linksmas ir išradingas pastatymas, tačiau jis nebežadina žmonių tautinės savimonės, Ezopo kalba sakomos tiesos prarado savo vertę ir yra nebe aktualios – svarbiausia siužetas ir pati istorija. Kadaise lietuviškumas buvo didelė vertybė, bet šiandien mes ją esame praradę.
Ar galėtumėte palyginti savo laikų jaunąją kartą ir šiandienę – kas formavo jūsų pasaulėžiūrą ir ko neturime mes?
Sunku kalbėti apie visą jaunimą, bet galiu remtis Panevėžio jaunimu. Šis miestas išgarsėjo savo teatru. Mano laikais, jei norėdavai, kad į tave žiūrėtų merginos, turėdavai eiti į teatrą. Ir laisvalaikio metu, kai jaunimas eina kur pasėdėti, pasišnekėti, pagrindinis pokalbių objektas būdavo teatras.
Vėliau, jau atgavus Nepriklausomybę, šie kriterijai pasikeitė. Teatras tapo šaltas, tuščias, mažai žiūrovų. Tiesa, dabar tai po truputį keičiasi, ir į Juozo Miltinio teatrą ima grįžti jauni aktoriai, bet tai nebėra toks masinis reiškinys. Vis dėlto džiaugiuosi matydamas, kad jaunimas Panevėžyje šiandien dažnai susitinka prie J. Miltinio paminklo, manau jie žino, kas jis toks ir ką gero padarė. Jeigu šios žinios tampa kažkokia jaunų žmonių dalimi, vadinasi, šiandienis jaunimas dar nėra visiškai prarastas ir turi vilties išsivystyti į kažką labai įdomaus ir gražaus.
Ką teatras duoda žmogui?
Tai, ką duoda menas – žmogus dvasiškai turtėja. Tačiau yra problema, kad teatras dažnai pataikauja žiūrovui, neverčia jo pasitempti prie savęs ir pats iki jo nusileidžia.
Kalbant apie teatrą, svarbu suprasti, kas apskritai yra menas. Štai būna tokių renginių, pavyzdžiui, cirkas, kurie įdomūs tik akies lygmeniu – gražu, įdomu, galbūt šiek tiek įtampos. Antras lygmuo yra kažkur giliau, jau už akies, kai matomi vaizdai žadina žiūrovo jausmus ir emocijos. Ir yra trečiasis – smegenų lygmuo. Jis pasiekiamas tuomet, kai matomas reginys žmogui sužadina emocijas, o galiausiai ir mintis. Kai pradedama galvoti apie tai, ką matai, mąstyti, analizuoti, kelti klausimus. Štai čia ir prasideda menas – kai vizualinis, garsinis ir emocinis krūvis perauga į filosofinį ir psichologinį. Jeigu spektaklis priverčia žiūrovą pasiekti šį trečią lygmenį, tuomet jis žmogų turtina.
Teatras mus padaro tuo, kuo skiriamės nuo gyvulių, daro mus mąstančiomis būtybėmis. Jeigu žmonės daugiau stengtųsi ir pasitenkintų menu, sumažėtų karų ir nusikaltimų. Deja, problema yra ta, kad žmonės atsisako, bijo to trečiojo lygmens ir apsiriboja pirmuoju, primityviuoju. Dėl to labai pasiteisina agresija, noras dominuoti ir netoleruoti kitaip mąstančio ar atrodančio.
Kodėl žmonės to bijo?
Nežinau... Turbūt per sudėtinga, atsakinga, galbūt mąstymui reikia per daug pastangų. Žinote, nuodėmė yra pats gyvybingiausias dalykas žemėje, ji nepažeidžiama. Tik kai žmogus kovoja su nuodėmėmis, jis tampa žmogumi. Tačiau šiai kovai reikia daug pastangų, o nuodėmei – priešingai, ji savaime vystosi ir gyvena. Tik vienintelė baimė prieš Dievą ar įstatymą sulaiko mus nuo kai kurių poelgių. Tačiau baimė – ne vaistas. Vaistas turėtų būti sąmonė.
Ar pritariate minčiai, kad menas kyla iš kančios?
Taip, kančia, be abejo, turi labai didelę įtaką atsiverti kūrėjo sielai. Ji kažkaip tinkamai sustimuliuoja emocijas ir mintis. Tikrai daug menininkų kuria per kančią. Tačiau yra ir kitų veiksnių. Mane labiausiai įkvepia akimirkos, kai kažką išmąstai ir nori tai perteikti žmonėms. Kai galvoju ir žinau, kad supratau kažkokią mažą dalelytę gyvenimo, kurią noriu atiduoti kitiems. Galbūt ir galima sakyti, kad kankinuosi svarstydamas, kaip tai aiškiau ir įtikinamiau pateikti, bet jei atrandu tą kelią, kaip prieiti prie žiūrovo ar klausytojo, jaučiuosi laimingas. Ir vis dėlto kūryba yra toks betarpiškas ir paslaptingas dalykas, jog niekas iš tiesų nežino, ką reikia daryti, kad būtų gerai.
Kas režisieriui svarbiau – kūriniu išreikšti save, ar įtikti žiūrovui?
Jei kūrėjas pataikauja publikai, tai jis nėra menininkas. Tačiau gali būti ir taip, kad jo tiesiog nesupranta. Mes žinome daug pavyzdžių, kai menininkas išgarsėjo daug vėliau, ir man geriausias pavyzdys yra Bachas. Saulius Sondeckis yra pasakęs, jog Mocartas yra didžiausias kompozitorius tarp žmonių. O Bachas – virš žmonių. Jis grodavo bažnyčiose, ir žmonės jį girdėjo, tačiau po mirties publika jį užmiršo. Ir tik vėliau, praėjus šimtui metų, kompozitorius ir muzikos teoretikas Feliksas Mendelsonas atradęs išplatino jo kūrybą, ir tuomet Bachas atgimė. Dėl to pavojinga sakyti, kad jei žiūrovui ar klausytojui kūrėjas nepatinka ir yra nesuprantamas – tai ne menas, nes galbūt tai yra laiko klausimas.
Galbūt turite kokią žinią ar palinkėjimą, kuris būtų svarbus mūsų visuomenės jaunosios kartos kultūrinei raidai?
Žinote, tą akių, už akių ir smegenų teoriją, neseniai išvedžiau pats sau, mąstydamas, kas yra menas. Tikrai norėčiau, kad jaunimas ją išgirstų ir bent kai kurie galėtų tuo vadovautis. Šiais laikais kūrinių pasirinkimas yra milžiniškas, ir tikrai sunku atskirti gerą nuo blogo. Kai kuriuos kūrinius reikia priimti kaip atrakciją ar fejerverkus – vizualiai labai gražu, tačiau jokiais būdais tai nėra menas, nes nesužadina jokių filosofinių minčių apie žmogų. Tad jeigu jaunimas sugebės atsirinkti, nusistatyti kriterijus ir pradės tinkamai vertinti, kas yra kas, manau, kad jiems tiesiog pasidarys aiškiau gyventi. Jeigu kas nors išgirs mano teoriją, būsiu labai laimingas, jog galėjau kažką duoti mūsų jaunesniajai kartai.
Kalbino Kotryna Gurevičiūtė